Visai gali būti, jog jau greitai žaviąją močiutę ant popierinių banknotų bei monetų pakeis kažkam širdį draskantys ir sentimentų pilni statiniai su arkomis, bokšteliais bei senoviniais skliautais. Tokiais, kokius mėgsta „paveiksluoti“ į pasaulį pro „Sony“ kameros akutę žiūrintys įkyrūs japonų turistai.
Trumpiau tariant, britiškosios karalienės era baigsis. Ir visai ne dėl to, jog senolę Elžbietą pakeis kažkuris iš jos nedailiųjų bet geidžiamų anūkų, bet todėl, kad svaras miršta. Tegyvuoja euras. Su visomis jo arkomis ir nuostoliais ar nauda lietuviams.
Europos komisija oficialiai paskelbė, kad per artimiausius kelerius metus Britanija įsives eurą ir prisijungs prie bendros euro zonos.
Ir nieko tame nėra keisto, nes svaras per pastaruosius metus taip susilpnėjo, kad iš pasididžiavimo pilnos karališkosios valiutos teliko tik prisiminimai istorijos vadovėliams.
Britai – konservatorių ir bailių tauta. Jie greičiau atsisakys mėgstamų „fish and chips“ porcijos pusryčiams, pietums ir vakarienei, nei įsileis kokią nors naujovę į savo gyvenimą. Protingi žmonės sako, kad permainų britai bijo dėl to, kad jie nėra labai protinga liaudis, o įsisavinti naujus dalykus reikia laiko, smegenų ir valios.
Jungtinėje Karalystėje buvo atlikta visuomenės apklausa, ar nori britai euro. Atsakymą atspėti nesunku. Beveik visi masiškai pasisakė prieš europinę valiutą. Ir nors anglai mielai bei gausiai keliauja po Europos šalis ir nuolat burnoja, kai tenka keisti, versti ir skaičiuoti naujuosius pinigus eurus, savi marškiniai, kaip sakoma, o šiuo atveju sava karalienė ant banknoto – arčiau britiškos dūšios.
Tačiau šių metų įvykiai buvo itin nepalankūs visiems Britanijos žmonėms: tiek vietiniam Džonui, tiek atvykėliui Petrui ar dešimt vaikų turinčiam Ali. Svaro kursas krito kaip niekad. Ir jei anksčiau minėtieji britai sau leisdavo puikias atostogas Graikijos ar Ispanijos kurortuose ir džiaugdavos, kad jų galingasis svaras jiems padeda, dabar jie vengia anksčiau pamėgtų vietų, nes palyginti su statistiniais vokiečiais, prancūzais ar kaimynais airiais atrodo kaip tikri vargetos.
Europos komisija oficialiai paskelbė, kad per artimiausius kelerius metus Britanija įsives eurą ir prisijungs prie bendros euro zonos.
„Mums atostogauti Europoje darosi per brangu“. Tai tipinė frazė, kurią galima išgirsti iš tikro brito lūpų. Ir tai yra tiesa.
Senais gerais laikais už vieną svarą anglas galėjo gauti beveik du eurus. Vėliau maždaug pusantro. Dabar svaro kursas septynmyliais batais artėja prie santykio 1:1. Tik kad tos lygiosios, kaip futbole, toli gražu ne britų naudai.
Nežinantiems, trumpas lyrinis nukrypimas į Europos ir Britanijos kainų subtilybes. Už vieną svarą šiandien anglas gauna apie 1,15 euro. Skirtumas labai nedidelis, taigi keliaujant po Europą yra paprasčiau skaičiuoti taikant 1:1 principo tarifą – kiek svarų turi, tiek ir eurų piniginėje bus. Tačiau užsukus į parduotuves ar kavines pasidaro nesaldu ir tūlas britas su nostalgija prisimena savo mylimuosius „fish and chips“ už 3 svarus.
Sumuštinis Britanijoje kainuoja mažiau nei svarą. Vokietijoje tas pats duonos gabalėlis, perteptas riebalų mišiniu su dešra patuština kišenę 3-4 eurais. Britui įprasta, jog kepsnys su bulvytėmis ir keliomis daržovėmis dėl kvapo paprastoje kavinėje kainuoja ne daugiau 10 svarų. Austrijos užkandinėje panašų dalyką galima gauti už mažiausiai 15 ar 20 eurų.
Euro įvedimas turėtų suvienodinti ne tik kainas, bet ir padidinti britų atlyginimus, kurie beveik nesikeičia jau kelerius metus iš eilės.
Jei skrandžius greitu maistų įpratę užkimšti anglai gali praryti picą už 2 svarus, toks pat malonumas Belgijoje jiems kainuos 10 eurų ir daugiau. Be to, reikia turėti galvoje tą faktą, kad vidutinė alga toje pačioje Vokietijoje ar Belgijoje yra du-tris kartus didesnė nei Britanijoje. Tad nieko keisto, kad statistinis anglas, palikęs savo ūkanotą salą ir nusprendęs pasižvalgyti po kaimyninių šalių vietoves, staiga supranta, kad jam tokios kelionės ir poilsis yra per brangūs.
Savoje šalyje viskas ,,liuks” – ir sumuštinis, ir kepsnys kainuoja atitinkamai gaunamam uždarbiui, o štai belgiška pica jau yra neįkandama.
Euro įvedimas turėtų suvienodinti ne tik kainas, bet ir padidinti britų atlyginimus, kurie beveik nesikeičia jau kelerius metus iš eilės. Nėra normalu, jog toje pačioje Europos Sąjungoje ir ypač tokioje galingoje valstybėje kaip Britanija būtų tokia kvaila situacija, jog britas jaučiasi skurdesnis už vokietį. To tiesiog negali leisti joks snobiškas džentelmeniškas orumas.
Dabar grįžkime prie lietuvio Britanijoje ir tų pačių anglų, kurie, kimšdami savo bulvytes bijo naujovių. Lietuviui euras reikalingas. Mat mirštant svarui pinigų perlaidos vaikams, anūkams bei kitiems giminaičiams mažėja sulig kiekviena diena. Kaip ir minėta, atlyginimai Britanijoje beveik neauga, o svaro kursas krenta. Natūralu, kad lietuvis, kaip ir lenkas ar vengras vis mažiau pinigų gali parsiųsti ar parsivežti namo.
O ką britai? Ar jie nori nusileisti taip nekenčiamiems vokiečiams ar prancūzams, kurie, regis juos perspjovė ne tik pinigine prasme. Ko gero, ne. Tik kad britiškas mentalitetas klykdamas priešinasi naujovėms.
Išeitis viena – išleis Britanijos valdžia savo žmonėms brošiūras, kaip skaičiuoti eurus. Galės sau džentelmenai studijuoti kas, po kiek ir kodėl. Panaši situacija jau buvo prieš keliasdešimt metų, kai karalystė atsisakė seno pavyzdžio monetų ir perėjo prie kitokių nominalų. Britai studijavo brošiūrėlės-knygeles ir stropiai mokėsi, ką reiškia, jei parduotuvėje gauni nebe 3 ar 6 pensų monetą, o 1, 2 ar visa 5 pensų varioką...
Paskaičiuos ir dabar. O lietuvis, galbūt, išsiųsti namo daugiau pinigų galės, nes laiko gaišti skaičiavimams ir brošiūrų studijoms jam nė dabar nereikia.
