Žinoma, šiandien dar per anksti svarstyti, kaip pasaulinė ekonomika atrodys dulkėms nusėdus. Tačiau Europoje tam tikras tendencijas jau galime įžvelgti. Gerai tai ar blogai, tačiau prancūziškoji pragmatiškojo kišimosi politika pranoksta alternatyvius europietiškus modelius, kurie krizės akivaizdoje nebeatrodo patikimi.
Britiškasis verslo ciklų skatinimo modelis su besaikiu privataus ir viešojo sektorių skolinimusi neišlaikė sunkmečio egzamino. Nežinia, kada vėl britų šeimos galės būstus traktuoti kaip taupykles, imdamos vis didesnes paskolas vis brangesniems būstams įsigyti. Tas pats pasakytina ir apie amerikiečius bei airius.
Britanijos biudžeto deficitas šiais metais gali pasiekti 10 procentų BVP. Dar visai nesenos britų pagyros apie geriausią ekonomikos tvarkymo metodą Europoje šiandien įtikinamai nebeskamba.
Krizės dėka legitimumą prarado ir vokiškos idėjos apie griežtas pinigų ir biudžeto politikas. Tiesa, iš pradžių Europos Centrinis Bankas (visiškas į stabilumą orientuoto vokiškojo Bundesbanko klonas) situaciją perskaitė teisingai.
Kai 2003-aisiais JAV Federalinis Rezervas palūkanų normas sumažino iki vieno procento, ECB nusprendė sustoti ties dviem procentais. Tai leido Europai išvengti tos kredito ir būstų rinkos krizės, kurią šiandien išgyvena Jungtinės Amerikos Valstijos.
Tačiau, kai 2008-ųjų viduryje naftos kainos sukėlė infliaciją, bankas sureagavo pernelyg jautriai. Pakeldamas palūkanų normas Centrinis Europos Bankas susilpnino ekonomiką ir finansinę sistemą pačiu nepalankiausiu metu. Todėl šiandien kainų stabilumo siekimo bet kokia kaina politika nebeatrodo tinkama. Gali būti, kad ekonomikos istorikai 2008-uosius paskelbs Budesbanko modelio mirties data.
Prastai suveikė ir Vokietijos inicijuota Europos Stabilumo ir Augimo Pakto politika. 2008-ųjų pabaigoje Vokietija nesugebėjo įvertinti ekonominės krizės gylio ir paruošti atsakingos atsako politikos. Tai leido Prancūzijai ir kitoms šalims ignoruoti fiskalines taisykles.
Individualistinis požiūris taip pat nepasiteisino. Kredito krizė priminė žemyno nykštukams, jog euras yra būtinybė. Netgi Danija, dažniausiai pasižyminti itin protingais ekonominiais sprendimais, turėjo prašyti ECB paramos ir spalį pakelti palūkanų normas, siekiant išvengti valiutos nuvertėjimo. Tuo tarpu gležnos Vengrijos ir Lenkijos ekonomikos tik dar tvirčiau įsisąmonino euro įsivedimo būtinybę.
Prastai suveikė ir Vokietijos inicijuota Europos Stabilumo ir Augimo Pakto politika. 2008-ųjų pabaigoje Vokietija nesugebėjo įvertinti ekonominės krizės gylio ir paruošti atsakingos atsako politikos.
Visiems šiems modeliams išgyvenant efektyvumo krizę, prancūziško stiliaus pragmatizmas darosi vis patrauklesnis visame žemyne. Kol finansų rinkos funkcionavo stabiliai, Paryžiaus polinkis remti valstybes saugomas verslo šakas susidūrė su stipriu skepticizmu užsienyje. Tačiau krizės akivaizdoje prancūzų įprotis kištis į rinką duoda daug dividendų ir šiandien tampa norma.
Prancūzų ekonominės vadybos politika atspindi įtarimą, jog laisvas kapitalo judėjimas ne visada atneša siektus politinius rezultatus. Deja, pasaulinė kredito krizė sustiprino prancūzų argumentus. Kita vertus, didelė atsakomybė dėl šiandieninio sunkmečio krenta būtent ant klaidingus signalus siuntusių vyriausybių ir centrinių bankų, o ne privataus sektoriaus nuodėmių.
Vienaip ar kitaip, spėtina, jog Prancūzija ir toliau reikalaus griežtesnės pasaulinių kapitalo rinkų kontrolės.
Tiesa, reikia pažymėti, jog Nicolas Sarkozy nėra vien tik tai intervencionistas. Jis taip pat pasižymi sveiko proto požiūriu į darbo rinką. Prezidentas remia senamadiškus darbo etikos principus ir kreivokai žiūri į socialistų svajones apie būtiną 35 valandų darbo savaitę.
Iki šiol Europos Sąjunga pasižymėjo labai liberalia kapitalo rinkų politika bei itin neefektyvia darbo rinka. Jei prancūziškas modelis plis, galime tikėtis atvirkštinio varianto: darbo rinkos bus išlaisvintos, o finansų sistemos bus reguliuojamos griežčiau.
Pasaulio investuotojams belieka tikėtis, jog Europai pavyks rasti pusiausvyros tašką. Jei intervencionizmas radikalės, žemynui gali tekti sumokėti inovacijų ir augimo galimybių traukimosi kainą. Tokiu atveju Europa dar kartą pralaimėtų konkurencinę kovą lankstesnėms JAV, kurios vieną dieną atsigaus.
