Koncernas „Rosatom“, statantis Baltijos atominę elektrinę (BAE), nuolat kviečiasi Lietuvos ir kitų šalių žiniasklaidą – ar į Sankt Peterburgą parodyti seniai veikiančios Leningrado jėgainės, ar į konferenciją apie branduolinę energetiką Maskvoje. Šią savaitę grupė Lietuvos ir Lenkijos žurnalistų buvo pakviesti apsilankyti greta Nemano, kur šių metų vasarį pradėti lieti BAE pamatai.
Duobėtas kelias
Grandiozinio projekto reikmėms valdžia perėmė 259 ha ploto sklypą tarp Šešupės ir Įsruties upių, nuo Kaliningrado nutolusį apie 140 km. Nepasiekęs jo nelabai suprasi, kokio masto statybos suplanuotos.
Važiuojame pro neprižiūrimus, krūmais apžėlusius, laukus, nedidelius miestelius ir juokais svarstome, kaip bus vežami reaktoriai. Kelias asfaltuotas, bet siauras, o juo skriejantis autobusiukas nuolat šokčioja.
Iš didžiulio sklypo tik 90 ha skirti pačiai BAE. Matyti vienintelis teritorijoje užbaigtas statinys, skirtas administracinėms ir buitinėms reikmėms. „O buvo visiškai plikas laukas“, – vesdamas pirmajam iš reaktorių numatytos duobės link, išdidžiai sako statybų vadovo pavaduotojas Aleksandras Guliajevas.
Andrejus Timonovas: „Atmeskime politiką ir vadovaukimės sveiku technišku protu – VAE ir BAE turės ne tik draugauti, bet ir dalintis tuo pačiu namu.“
Statybose dviem pamainomis dirba apie 700 žmonių. Per piką – 2014-aisiais – jų turėtų būti dešimtkart daugiau. Jėgainės darbuotojams netolimame Nemano mieste (Ragainėje) turėtų iškilti atskiras atomininkų rajonas su naujomis mokyklomis, medicinos ir kitomis įstaigomis. Jis suplanuotas 8 tūkst. gyventojų ir turėtų atgaivinti miestą, kuriame dabar gyvena vos 10 tūkst. žmonių.
BAE turėtų būti įrengti du VVER-1200 tipo (dviejų kontūrų vandens-vandens) reaktoriai (rus. водо-водяной энергетический реактор), pradėti kurti kaip atominių povandeninių laivų jėgainės. Pirmasis šio tipo reaktorius tik kitąmet turėtų pradėti veikti Novovoronežo AE. Kiekvienas BAE reaktorius – 1150 megavatų galingumo, jie turėtų būti paleisti 2016 m. ir 2018 m. Turbinos bus prancūziškos „Arabelle“. Planuojamas jėgainės darbo laikas – 50 metų.
Jėgainė statoma mažiau nei 20 km nuo sienos su Lietuva ir Nemuno, kurio vandenį žadama naudoti reaktoriams aušinti. Pasak srities infrastruktūros vystymo ministro Aleksandro Rolbinovo, prieš trejus metus buvo įvertintas galimas BAE poveikis aplinkai, Nemane buvo surengti vieši šios ataskaitos klausymai, ji perduota Lietuvai.
Bet Lietuvos aplinkosaugininkai nuogąstauja, kad upės ekosistema dėl to gali patirti neigiamą poveikį. „Rosatom“ ir Kaliningrado valdžios atstovai ramino, kad neigiamų ekologinių pasekmių nebus, bet tikslių prognozių nei vieni, nei kiti nepateikė, pasitenkinę abstrakčiais atsakymais. „Pakliūti radioaktyviems elementams į aplinką neįmanoma“, – tvirtino A.Guliajevas.
Atliekomis kas nors pasirūpins?
Neseniai „Rosatom“ vadovas Sergejus Kirijenka viešai pasiūlė Lietuvos pareigūnams surengti konsultacijas dėl projekto. Jis tvirtino, kad laikomasi Jungtinių Tautų (Espoo) Konvencijos dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste, nors Rusija jos dar neratifikavusi, taigi, gali vertinti pagal savo standartus.
2009 metais aplink Baltijos jūrą esančioms valstybėms, ES ir Baltarusijai buvo įteikta jėgainės poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, surengtos konsultacijos su visų šalių atstovais. Esą vieninteliai lietuviai atsisakė leistis į kalbas.
Lietuvos Užsienio reikalų ministerija atkirto, kad Rusija nepaaiškino, kodėl jėgainę stato prie sienos, neatliko seisminių tyrimų. Anksčiau pateiktas dokumentas pagrįstas 1983 metų tektoninių lūžių ir 1999 metų seisminio pavojingumo žemėlapiais. 2004-aisiais užfiksuotas žemės drebėjimas buvo stipresnis nei prognozuota.
Maskva taip pat neatsakė, kaip bus aušinamas reaktorius, kokie pokyčiai laukia Nemuno ir aplinkinės teritorijos, nedetalizavo avarinės parengties planų ir neatliko atsparumo testų.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Baltijos atominės elektrinės statyba |
Su lietuvių žurnalistais susitikę „Rosatom“ atstovai kartojo S.Kirijenkos žodžius: visa reikiama informacija ir naujausi duomenys buvo pateikti, bet Vilnius atsisako organizuoti viešus klausymus ir pamiršta sveiką protą. Vieta esą buvo renkama iš trijų aikštelių. BAE fizinės saugos direktoriaus pavaduotojo Aleksandro Jermišino žodžiais, kitos dvi aikštelės buvo atmestos būtent dėl neigiamų seisminių tyrimų rezultatų.
„Mes koncernui šituos klausimus užduodame jau seniai. Saugumas mums dar labiau rūpi. Saugumas turi būti garantuotas, turi būti užkirstas kelias bet kokiems nelaimingiems atsitikimams, – aiškino Kaliningrado srities tarptautinių ir tarpregioninių ryšių agentūros vadovė Ala Ivanova. – Abipusiai ryšiai mus tenkina. Matėme didžiules schemas, kas ką turi užlieti.“
Perklausta apie veiksmų planą nelaimės atveju A.Ivanova atsakė mananti, kad jis yra: „Kai rengiamas projektas, tokios schemos turi būti. Pati schema egzistuoja, dabar ją reikia pritaikyti konkrečiai struktūrai.“
Pasak A.Guliajevo, tokių saugumo sistemų nėra nė vienoje kitoje Rusijos branduolinėje jėgainėje. Bet analogiškoje Leningrado AE-2, kuri jau keletą metų statoma netoli Sankt Peterburgo, pernai vasarą sugriuvo apsauginio gaubto (esminio AE saugos elemento) konstrukcijos.
Dar viena klausimų kelianti detalė – branduolinio kuro atliekos, kurias tikriausiai teks išgabenti į „didžiąją Rusiją“. Pasidomėjus, ar dėl to buvo derėtasi su Lietuva, A.Guliajevas nurodė, kad nemažai branduolinę energetiką plėtojančių valstybių neturi galimybių pasirūpinti radioaktyviomis atliekomis, todėl esą savaime suprantama, kad ši problema bus išspręsta. „Rosatom“ yra eksploatacinė tarnyba. Nežinau, kokiais normatyviniais dokumentais jie naudojasi, bet tiksliai žinau, kad tie klausimai kažkaip sprendžiami. Pasaulinė praktika rodo, kad problemų nėra“, – aiškino jis.
Visagino AE atstovai, kiekvienam oponentų argumentui randantys po skaičių apie laukiančią ekonominę naudą, kolegas rusus šiame ringe nokautuotų jau pirmame raunde. „Rosatom“ atstovai emocingai gina projektą, lygindami jį su VAE (dažniausiai šio nenaudai), tuo tarpu valdininkai atvirai teigė atsakymų į daugelį klausimų, kylančių ir jiems, tiesiog nežinantys.
Kelias eksportuoti – tik per Lietuvą
Parašą po sprendimu Kaliningrado srityje statyti BAE tuometis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas suraitė 2009 metų rugsėjį, likus keliems mėnesiams iki dienos, kai buvo išjungtas antrasis Ignalinos AE reaktorius.
Maskva aiškino norinti užtikrinti srities energetinę nepriklausomybę. Tačiau iki šiol nepaskaičiuota net kiek kainuos vietos elektros tinklų atnaujinimas. Danų analitikai yra nurodę, kad ateityje Kaliningradui reikės iki 6 teravatvalandžių elektros per metus. Vien atominė elektrinė generuos triskart daugiau.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Baltijos atominės elektrinės statyba |
A.Rolbinovas žurnalistams pripažino, kad esami pajėgumai (maždaug 1 GW galios) leidžia su kaupu patenkinti dabartinį poreikį. „Maksimalus poreikis – pikas buvo vasarį – sudarė 728 MW“, – nurodė jis, tačiau pažymėjo, kad poreikis kasmet auga 5–6 proc.
Iki 80 proc.BAE pagamintos energijos teks eksportuoti. Tuo užsiims Rusijos kompanijos „Inter RAO JES“ antrinė įmonė „Inter RAO Lietuva“. Prieš pusantrų metų pasirašytoje sutartyje numatyta, kad nuo 2017 metais elektros eksportas per Lietuvos teritoriją kitoms Baltijos šalims sieks 1 tūkst. MW per metus.
Įmonės „Rosatom“ inžinerijos programų direktorius Sergejus Bojarkinas prieš keletą mėnesių aiškino, esą 2020 m. regione reikės tiek elektros (1,2 GWe ar net 16 GWe), kad vietos užteks trims jėgainėms: Visagino (VAE), Baltijos ir Astravo Baltarusijoje.
Bet kaliningradiečiai turi kitokių lūkesčių. „BAE bus pastatyta anksčiau. Gal VAE net nebereikės?“ – retoriškai žurnalistų klausė A.Rolbinovas. „Atmeskime politiką ir vadovaukimės sveiku technišku protu – VAE ir BAE turės ne tik draugauti, bet ir dalintis tuo pačiu namu. Jei vienos ar kitos darbas sutriks, kita turės padengti“, – aiškino „Rosatom“ Informacijos ir viešųjų ryšių departamento vadovas Andrejus Timonovas.
Rusija jau seniai kalba norinti tiekti elektrą į Lietuvą, Lenkiją ir Vokietiją, kuri po Fukušimos tragedijos rengiasi uždaryti visas savo atomines jėgaines. Viena bėda – Kaliningrado sritis sujungta tik su Lietuvos tinklais, o šios gijos pajėgumai menki. Rusai svajoja apie tarptinklines jungtis į Lenkiją ir Vokietiją. Juos masina ir elektros tiltai iš Lietuvos į Švediją ir Lenkiją bei naujas kabelis tarp Estijos ir Suomijos.
Lietuva nuo sovietmečio elektros tinklais yra sujungta su Estija, Latvija, Baltarusija ir Rusija, kuri šią sistemą, sutrumpintai pagal valstybių pavadinimus vadinamą BRELL, ir kontroliuoja. Taip esame susieti su didžiuliu energetiniu tinklu IPS/UPS, besidriekiančiu iki Kazachstano ir Mongolijos.
Nutiesusi jungtis su Švedija ir Lenkija, Lietuva integruosis į Europos elektros energijos sistemą UCTE ir Kaliningrado sritis išties bus energetiškai užblokuota arba turės sekti mūsų pavyzdžiu. Bet, rinkoje atsiradus naujam žaidėjui, VAE gali tapti ekonomiškai nepagrįsta.
Statybos be investuotojų
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydas Anušauskas minėtą S.Kirijenkos laišką pavadino desperatiška viešųjų ryšių akcija, kurios prireikė nerandant investuotojų.
Demokratinėse valstybėse esminiai sprendimai gimsta diskusijose. BAE projektas plėtojamas atvirkščiai: pirmiausiai V.Putinas pasirašė įsaką, o tuomet licencijos pradėtos išduoti vadovaujantis nuostata, kad ten turi stovėti branduolinė jėgainė. Didžiulis generavimo šaltinis suplanuotas ir pradėtas statyti neturint ne tik jungčių, bet ir gyvybiškai svarbių – kad būtų pinigų bei kur eksportuoti produkciją – investuotojų.
Rusijos prie branduolinės jėgainės statybos Kaliningrade kvietė prisidėti ir Lenkiją, ir Lietuvą, bet sulaukė neigiamų atsakymų.
„Rosatom“ norėtų pasilikti 51 proc. akcijų, likusioms ieškoma pirkėjų, o jų kaip nėra, taip nėra.
Anksčiau žiniasklaidoje buvo nurodyta ne viena Italijos, Ispanijos, Čekijos, Vokietijos kompanija, tariamai susidomėjusi šiuo projektu. Paklaustas apie galimus investuotojus, A.Timonovas dusyk pažymėjo: „Dabar – kaip tik dabar, kai kalbame, vyksta derybos su Vakarų kompanija.“ Bet į detales nebesileido.
BAE statyba kainuos 5 mlrd. eurų (daugiau nei 17 mlrd. Lt) . Į nuostabą, kad kaina mažoka, – tik vieną reaktorių VAE planuojanti Lietuva abejoja, kad pavyks išsisukti su tokia pačia suma, vienas iš statybos vadovų A.Guliajevas atkirto: „O kas jus stebina?“ Bet vėliau jis pridūrė, kad tokie yra dabartiniai paskaičiavimai. Jungtis su Lenkija kainuotų dar iki 0,5 mlrd. eurų, 600–1000 MW kabelis į Vokietiją – 1–1,2 mlrd. eurų.
Maskva tikina, kad problemų dėl finansavimo nėra – bent pirmam projekto etapui lėšų skirs „Rosatom“. O jei investuotojų taip ir neatsiras, rusai žada reikiamus milijardus sukrapštyti savo kišenėje ir elektrą tiekti „didžiajai“ Rusijai. Per Lietuvą, kuri netrukus ketina persikraustyti į europietišką sistemą.
Atominės lenktynės
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Baltijos atominės elektrinės statyba |
Lietuvos, Rusijos ir Baltarusijos netoli viena nuo kitos planuojamos statyti ir jau statomos atominės elektrinės turėtų pradėti veikti beveik tuo pačiu metu.
Lietuva Visagino atominę elektrinę planuoja statyti šalia uždarytos Ignalinos atominės elektrinės. Projekte dalyvauja Latvija bei Estija, laukiama sugrįžtant anksčiau iš derybų pasitraukusios Lenkijos. Strateginis investuotojas ir reaktoriaus tiekėjas – Japonijos ir JAV korporacija „Hitachi“. VAE planuojama pastatyti vieną 1350 MW bendrosios galios pažangųjį verdančiojo vandens reaktorių ABWR. Lietuva planuoja iki 2016 m. nutiesti elektros jungtis su Švedija bei Rusija. Darbai VAE statybų aikštelėje turi prasidėti 2014 m. Elektrinė turėtų pradėti dirbti 2020 m. Projekto vertė – apie 5 mlrd. eurų (daugiau nei 17 mlrd. Lt).
Baltarusija skelbia jau pradėjusi savo Astravo atominės elektrinės statybas. Ji statoma Michailiškių kaimelyje, vos 20 km nuo Lietuvos sienos. Baltarusija elektrinę statyti patikėjo Rusijos energetikos korporacijai „Rosatom“, kuri stato ir atominę jėgainę Kaliningrade. Paskelbta, kad Astravo AE statybai 10 mlrd. JAV dolerių (daugiau nei 27 mlrd. Lt) kreditą suteikė Rusija. Astravo AE bus lygiai tokia pati, kokia statoma Kaliningrade: 2400 megavatų galingumo, dviejų reaktorių. Pirmąjį bloką ketinama įjungti 2017 m., o antrąjį – 2018 m.
