Sekite 15min Google
Pati centrinio banko vadovė pasitraukimo motyvus aiškino asmeniniu noru turėti daugiau „žodžio laisvės“ – galimybių pasisakyti klausimais, kurie nėra pinigų politikos dalis ir kuriais eidama šias pareigas ji sąmoningai savo pozicijos neišsakydavo. Įprastoje spaudos konferencijoje, skirtoje paaiškinti naujausius Valdančiosios Tarybos sprendimus, centrinio banko vadovė visus klausimus apie savo pasitraukimo priežastis pasiliko pabaigai, o prieš tai kalbėjo tik monetarinės politikos temomis.
Logiška, kadangi jos ankstyvo pasitraukimo motyvas nėra susijęs su ekonominės politikos rezultatais jos vadovaujamoje institucijoje. Iš centrinio banko prezidentės pareigų ji traukiasi ne dėl to, kad infliacija didžiąją dalį jos vadovavimo laikotarpio euro zonoje viršijo paties ECB išsikeltą 2 proc. tikslą.
Priežastis politinė ir asmeninė. Išeidama vasarį, ji atveria galimybę dėl naujojo ECB vadovo susitarti dar iki 2027 m. pavasario, kuomet antroje pagal dydį euro zonos ekonomikoje įvyks prezidento rinkimai ir, tikėtina, dabartinį šalies prezidentą Emmanuelį Macroną pakeis kraštutinės dešinės atstovė Marine Le Pen. Nors gali pasirodyti, kad atsiribodama nuo politinių komentarų einamose pareigose Ch.Lagarde kaip tik išlaiko centrinio banko nepriklausomumo principą, tokia rokiruotė iliustruoja, kad politinio nepriklausomumo išlaikymas valdžios institucijose sunkiai įmanomas.
Kartu iš svarbių pareigų anksčiau laiko traukiasi ir vykdomosios valdybos narė Isabel Schnabel, atsakinga už rinkos operacijas. Jos – užduotis obligacijų portfelio mažinimas ir jų supirkinėjimas. Tad ši pozicija itin svarbi aukštų skolinimosi kainų problemą išgyvenančių šalių (pirmiausiai tos pačios Prancūzijos) ekonomikoms. Be to, gegužę baigiasi ir ECB vyriausiojo ekonomisto Philipo Lane’o mandatas. Vadinasi, vos per kelis mėnesius pasikeis trys iš šešių vykdomosios valdybos narių: pirmininkas, vyriausiasis ekonomistas ir rinkos operacijų vadovė. Tad esminių pokyčių centriniame banke – gausu.
Vos per kelis mėnesius pasikeis trys iš šešių vykdomosios valdybos narių.
Šiame kontekste svarbiausias klausimas, ar naujoji vadovybė perims Ch.Lagarde laikotarpio pamokas. Pagrindinė jų – reakcijos į infliacijos rizikas greitis. 2021 m. rudenį energetikos kainos euro zonoje jau buvo išaugusios apie 20 proc. per metus, tačiau pirmą kartą palūkanas ECB pakėlė tik 2022 m. liepą, praėjus maždaug metams. Taip nutiko, nes per ilgai laikytasi prielaidos, kad infliacija yra pereinamoji. Šiemet energetikos kainų šuoliui pasiekus panašų mastą, ECB palūkanas jau pakėlė du kartus – birželį ir rugsėjį.
Antroji pamoka – pinigų kiekio svarba valdant infliaciją. Būtent pandemijos metu sparčiai liejant pinigus į ekonomiką, susidurta su infliacija. 2021 m. sausį pinigų kiekio rodiklis M1 (apimantis grynuosius pinigus ir einamosiose sąskaitose laikomas lėšas) per metus išaugo 16,4 proc. Kartu su nulinėmis palūkanomis ir pandemine obligacijų pirkimo programa, kuriai buvo skirta 1,85 trln. eurų, tai lėmė, kad per porą metų apyvartoje esančių pinigų padaugėjo maždaug ketvirtadaliu, nors prekių ir paslaugų gamybos apimtys praktiškai neaugo. Infliacija taip pasiekė dviženklį lygį.
Šiandien padėtis kitokia. Rugsėjo duomenimis, M1 euro zonoje per metus paaugo vos 2,7 proc. (rugpjūtį – 2,9 proc.) – maždaug penkis kartus lėčiau nei 2021 m. pradžioje. Tai, žinoma, lemia griežtesnė pinigų politika: aukštesnės palūkanos slopina paskatas skolintis, o kartu ECB nebevykdo vertybinių popierių supirkinėjimo, todėl centrinio banko balansas nuosekliai traukiasi. Tai reiškia, kad pinigų „spausdinimas“ nebeskatinamas, ir būtent tai yra svarbiausias skirtumas lyginant su pandemijos laikotarpiu.
Čia ir atsiranda įtampa. Pastarasis sprendimas dėl palūkanų priimtas Prancūzijos politinio neapibrėžtumo fone: šios šalies dešimties metų obligacijų pajamingumo skirtumas nuo Vokietijos jau siekia apie 1,5 procentinio punkto – didžiausias nuo 2011 m. Fragmentacijos rizika nuolat kelia įtampą euro zonoje, nes ECB nustato vieną palūkanų dydį dvidešimt vienai valstybei narei, tačiau kiekviena vyriausybė skolinasi atskirai. Kai valstybių obligacijų pajamingumai pernelyg išsiskiria, ta pati ECB norma skirtingose šalyse veikia skirtingai. Todėl vykdyti vieningą pinigų politiką tampa sudėtinga.
Dėl to naujausiame ECB pranešime primenama apie Transmisijos apsaugos instrumentą. Tai 2022 m. sukurta priemonė, leidžianti neribotai supirkti atskiros šalies skolos vertybinius popierius, jeigu rinkos reakcija būtų laikoma nepagrįsta. Kitaip tariant, šis instrumentas veiktų priešinga kryptimi nei kiekybinis griežtinimas – taip gelbėjant konkrečią vyriausybę nuo skolos krizės į ekonomiką vėl būtų liejami pinigai.
Tad šiame kontekste naujojo vadovo pasirinkimas parodys visos Europos kryptį. Vienas iš pagrindinių favoritų pakeisti Ch.Lagarde – ilgametis Nyderlandų centrinio banko vadovas Klaasas Knotas, Valdančiojoje taryboje garsėjęs kaip vienas nuosekliausių „vanagų“ – griežtesnės pinigų politikos šalininkų ir ne kartą prieštaravęs pigių pinigų krypčiai Mario Draghi laikotarpiu. Kitas favoritas – ispanas Pablo Hernández de Cos, iki 2024 m. vadovavęs Ispanijos centriniam bankui, o nuo pernai vasaros einantis Tarptautinių atsiskaitymų banko generalinio direktoriaus pareigas. Jis laikomas „balandžiu“ – vertinamas kaip švelnesnės pinigų politikos atstovas, nors 2022 m., infliacijai įsibėgėjus, savo poziciją koregavo.
Reikia pripažinti, kad vieno žmogaus įtaka ECB krypčiai nėra absoliuti: palūkanas nustato Valdančioji taryba, kurioje taip pat balsuoja nacionalinių centrinių bankų vadovai. Tačiau pasirinkimas parodys prioritetą. Ar Europos šalių vadovams labiau rūpi apsaugoti gyventojų pinigines nuo kainų augimo, ar gelbėti prasiskolinusias ir fiskalinės drausmės nesilaikančias šalis nares.
