Kelių didelių šalies įmonių vadovai prisipažįsta – jie bando dairytis į tolimosios Malaizijos rinką. Vilkiškių pieninės generalinis direktorius Gintautas Bertašius TV3 televizijos laidai tvirtino, kad bendrovė yra išsiuntusi savo produkcijos pavyzdžių.
Panašiai kalba ir Algirdas Gluodas, „Rūtos“ vadovas. Jo teigimu, susidomėjimas bendrovės gaminiais lyg ir yra, tačiau kaip vystysis bendradarbiavimas, direktorius teigė nežinąs.
Vis dėlto kol kas praminti kelius į Malaiziją labiau nori ne patys verslininkai, o verslo konsultantai. Lietuvos-Malaizijos verslo tarybos prezidentas Paulius Kunčina sako, kad bandoma koncentruotis į aukštos pridėtinės vertės projektus, kur yra technologijos ir pan. Bet esą pirmieji judesiai turėtų būti iš tų sričių, kur produkcija jau yra, tarkim, trąšos, šokoladas.
Lietuvos pramonininkų konfederacija skaičiuoja, kad per diplomatinius ryšius šiuo metu su Malaizija kuriama daugiau nei 40 bendrų verslo projektų, bet jie labiau panašūs į „apsiuostymą“, negu realaus verslo pradžią.
Verslo entuziastai Malaizijoje sako, kad šios šalies rinka yra lyg geras vynas: su laiku tik gerės. Esą po kelerių metų Pietryčių Azijos regionas gyvens pagal Europos Sąjungos modelį – nebebus sienų, muitų, galima bus įvežti prekes į Malaiziją, o iš ten vežti į Tailandą, Birmą, Indoneziją.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovo Sigito Besagirsko teigimu, dairomasi ir į kitas egzotiškas rinkas tiek Azijoje, tiek Afrikoje
Vis dėlto Lietuvos verslininkai labiau linkę dirbti kaimyninių šalių rinkose, jų žvilgsniai paprastai krypsta dviem kryptimis – rytų į Rusiją ir vakarų. Net penktadalis viso eksporto tenka būtent Rusijai. Tad jeigu tik yra įmanoma, lietuviai mieliau toliau dirba Rusijos rinkoje. Todėl Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas įsitikinęs, kad Lietuvos politikai, diplomatai turėtų siekti, jog Rusijos vadovai nesinaudotų verslo reikalais, tarpusavio prekybos politiniams tikslams.
