„Man nerūpi, jei nevalgysiu“: nematomas karo kirtis milijonams Dubajaus darbininkų

„Daugiau nieko nedarome, tik nerimaujame dėl šios situacijos ir galvojame: o kas, jei jie mus repatrijuos?, – atviravo 32 metų imigrantė iš Filipinų. – Jei tai tęsis tris mėnesius, galbūt teks grįžti atgal.“

Jungtiniams Arabų Emyratams ir pagrindiniam šalies metropoliui Dubajui pavyko išvengti tokio masto destrukcijos ir aukų, su kokiomis dėl karo Irane susidūrė kitos regiono šalys. Taip nutiko dėka galimybės perimti didžiąją dalį Irano paleistų dronų ir raketų – daugiau nei 2500.

AP/ „Scanpix“/Karas Irane

Vis dėlto karas padarė neigiamą įtaką Dubajaus, vieno iš didžiausių regiono finansų centrų, ekonomikai, ypač turizmo ir svetingumo sektoriui. Dalis imigrantų paliko šalį, o dauguma turistų bando laikytis atokiai.

Dabar penkių žvaigždučių viešbučiai daugiausiai stovi tušti. Tokie milžiniški renginiai kaip meno ir knygų mugės buvo atidėti. Vieną sekmadienio vakarą net vienas judriausių pasaulyje Dubajaus tarptautinis oro uostas buvo beveik tuščias. Visi terminalo restoranai ir kavinės buvo uždaryti.

Labiausiai pažeidžiami Dubajaus darbuotojai, tokie kaip Marjorie, dirbantys pelninguose sektoriuose, kaip statybų, svetingumo ir turizmo, neteko darbo, buvo priversti išeiti atogų, jiems buvo sumažinti atlyginimai arba net laikinai išsiųsti atgal į savo gimtąsias šalis be darbo užmokesčio.

Praėjusį mėnesį žmogaus teisių stebėsenos organizacija „Human Rights Watch“ atkreipė dėmesį, kad Persijos įlankos valstybėse, pavyzdžiui, JAE, darbuotojai migrantai susidūrė su nepagrįstai didelėmis karo pasekmėmis, nes gresia pavojus ne tik jų gyvybėms, bet ir darbo vietoms. Teisių grupė paragino darbdavius laikytis sutartinių įsipareigojimų, nepaisant užsitęsusio konflikto.

JAE gyvena apie 8,7 mln. tokių darbuotojų. Jie sudaro daugiau nei 80 proc. miesto gyventojų. Tai, Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, yra viena iš kelių šalių pasaulyje, priimančių tokius kiekius darbininkų iš užsienio šalių.

Natalie Naccahe/ „The New York Times“/Ištuštėję Dubajus paplūdimiai

Praėjusią savaitę karas trumpam nutrūko, kai Jungtinės Valstijos ir Iranas susitarė dėl dviejų savaičių paliaubų. Tačiau po to, kai Irano ir JAV derybininkai savaitgalį susitiko Pakistane ir išsiskirstė nepasiekę susitarimo, įtampa vėl sustiprėjo. Tada JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė Irano uostų jūrų blokadą.

Jungtinių Emyratų vyriausybė nekomentavo karo poveikio šalies ekonomikai, tačiau paskelbė suteiksianti du pagalbos paketus turizmo pramonei. Dar prieš prasidedant konfliktui valdantieji tvirtino, kad daugiausia dėmesio skiria turizmo sektoriaus, kaip pagrindinio ekonomikos augimo variklio, plėtrai.

Sausio mėnesį, prieš prasidedant JAV ir Izraelio puolimui, turizmo ir ekonomikos ministras Abdulla bin Touq al-Marri atkreipė dėmesį į tai, kaip išaugo šalies turizmo sektorius. Pasak jo, 2025 m. šis sektorius sugeneravo daugiau kaip 79 mlrd. dolerių pajamų – tai sudaro apie 15 proc. nacionalinio bendrojo vidaus produkto. Jis priminė, kad prieš 4 metus šis rodiklis siekė tik 6 proc.

Nepaisant pramonės šakų, kuriose dirba, svarbos, darbuotojai migrantai Jungtiniuose Emyratuose ir likusiuose Artimuosiuose Rytuose dažnai gyvena nuo algos iki algos. Namuose jų laukia šeimos, kurioms išlaikyti jie siunčia pinigus. Dėl karo Irane ir taip nesaugi jų finansinė situacija dar labiau pablogėjo.

Nematomas karo Irane kirtis: už jį Dubajuje moka pažeidžiamiausi

Bendruomenė, kurioje Dubajuje gyvena migrantai

Savo ataskaitoje organizacija „Human Rights Watch“ pabrėžė, kad ekonominio nuosmukio metu įmonės turėtų apsaugoti darbuotojus, užuot visą naštą perkėlusios ant jų pečių. Pabrėžiama, kad daugelis tų migrantų turi ne tik šeimas, kurias reikia išmaitinti, bet ir grąžinti paskolas už įdarbinimą.

„Konfliktas sukėlė naują pavojų migrantams ir atskleidė darbo teisės ir kitas spragas“, – įvertino Michaelas Page'as, „Human Rights Watch“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos vadovo pavaduotojas.

Daugelis Persijos įlankos šalių yra labai priklausomos nuo darbo jėgos iš užsienio valstybių. Tuo pačiu jos yra jau seniai kritikuojamos dėl piktnaudžiavimo migrantais ir jų išnaudojimo. Kai kurie darbuotojai gyvena perpildytose ir skurdžiose darbo stovyklose, darbdaviai konfiskuoja jų pasus, o išdrįsusieji apie tai prabilti – susiduria su griežtomis represijomis.

Natalie Naccahe/ „The New York Times“/Dubajaus darbuotojai migrantai

JAE vyriausybė neatsakė į klausimus, kaip karas paveikė šalyje esančius darbuotojus migrantus ir kokios priemonės jiems apsaugoti bus pritaikytos.

„Šiuo metu turizmas yra daugiau ar mažiau sustojęs, – teigė Mandy Kouwenberg, agentūros „Limitless“ įkūrėja ir vykdomoji vadovė. Ši agentūra padeda žmonėms įsidarbinti svetingumo sektoriuje, konkrečiai penkių žvaigždučių viešbučiuose ir aukštos klasės restoranuose.

Krizę išgyvenantys verslai, anot jos, sugalvojo aibę būdų, ką daryti su savo darbuotojais. Į moterį kreipėsi kelių viešbučių vadovybės, bandydamos išsiaiškinti, ar ji žino apie laisvas darbo vietas svetingumo srityje, kurias galėtų užpildyti jų darbuotojai, esantys priverstinėse atostogose.

„Ar atleidžiami darbuotojai? Taip“, – pareiškė ji.

„Kai kurios įmonės mažina atlyginimus, nes jų išlaidos vis dar auga, o jos priverstos kiek įmanoma sumažinti savo išlaidas“, – pridūrė M.Kouwenberg.

Daugelis viešbučių, su kuriais bendradarbiauja agentūra „Limitless“, suteikia savo darbuotojams apgyvendinimą ir maitinimą, todėl net ir tie, kurie šiuo metu sėdi be darbo, nusprendė pasilikti.

Jungtiniuose Emyratuose, kaip ir kitose Persijos įlankos šalyse, darbuotojai migrantai jau ir taip sumokėjo didelę šio karo kainą. Šalies gynybos ministerijos duomenimis, visi 10 šalyje žuvusių civilių buvo iš užsienio valstybių atvykę darbininkai. Dauguma jų žuvo nuo perimtų Irano raketų ar bepiločių orlaivių nuolaužų.

Marjorie, kuri bijodama darbdavio bausmės, prašė straipsnyje nurodyti tik jos vardą, prisipažino, kad kol kas daro manikiūrą ir pedikiūrą kambario draugams ir draugėms, šen bei ten užsidirbdama kelis dolerius.

Natalie Naccahe/ „The New York Times“/Dubajaus darbuotojai migrantai

Jos vyras vis dar turi darbą restorane. Jiedu vis tiek turi siųsti pinigus namo savo šeimai, įskaitant ir jų vienerių metų kūdikį, todėl dabar porai teko apriboti savo išlaidas: jie valgo tik kartą per dieną.

45 metų statybininkas iš Šri Lankos Muhammadas Faisalis buvo išleistas atostogų nuo pat karo pradžios. Nors jis vis dar gauna atlyginimą, nebeturi galimybių dirbti viršvalandžių, kuriais jis tikėjosi papildyti savo 1600 dirhamų per mėnesį (apie 370 eurų) siekiantį atlyginimą. Didžiąją dalį šios sumos jis persiunčia namo į Šri Lanką, kad išlaikytų žmoną, du vaikus ir uošvį su uošviene.

Muhammadas nežino, kiek dar laiko jis turės būti atostogose. Vyrą neramina ir tai, kad dėl karo sutriko statybinių medžiagų importas. Jis prisipažino planuojantis valgyti daugiausiai lęšius, ryžius, jokios mėsos, kad ir toliau galėtų siųsti namo pinigines perlaidas.

„Man nerūpi, jei nevalgysiu, – sakė Muhammadas. – Kad tik jiems padėčiau.“

Net ir tuos, kurie tebeturi darbus, paralyžiuoja nežinomybė.

„Vis dar laukiame atlyginimo“, – pripažino 34 metų Lynette Macepel, kurios atlyginimas už darbą prekybos centre jau vėlavo dvi dienas.

Daugelio jos bičiulių, dirbančių restoranuose, atlyginimai buvo sumažinti, nors jie dirba lygiai tiek pat valandų, kalbėjo moteris, stotelėje su draugu laukdama autobuso. Kiti – apskritai neteko darbo.

„Jie galvoja, kaip susimokėti už nuomą, maistą, transportą ir panašius dalykus, – sakė ji. – Kai kurie mūsų kambariokai renkasi repatriaciją“.

Kalbėdama su „The New York Times“, Lynette pati laukė atlyginimo, kad galėtų išsiųsti pinigų savo trims 8, 9 ir 12 metų amžiaus dukroms Filipinuose.

Moteris turėjo ir dar vieną galvos skausmą: jos darbo vizos galiojimo terminas artėja prie pabaigos, o darbdavys iki šiol nepranešė, ar ji bus pratęsta.

„Greičiausiai dėl karo“, – sakė Lynette.

Ji tikisi ir toliau dirbti Dubajuje.

„Man reikia pinigų“, – pabrėžė moteris.

Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.