Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 31d. 18:19

Nobelio premijos laureatas M.Spence'as: kaip šaliai tapti atvira ekonomika

„Bloomberg“ laboratorija
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Finansiniai rodikliai

Žodis „atvirumas“ turi dvi susijusias, tačiau skirtingas konotacijas. Jis gali reikšti kažką neribojamo, lengvai prieinamo ir gal net pažeidžiamo; arba jis gali reikšti, kad kažkas – asmuo ar įstaiga – pasižymi skaidrumu ir yra tarsi priešingybė kažkam uždaram, turinčiam paslapčių. Taip nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org savo komentarą pradeda amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Michaelas Spence'as.

Pirmoji reikšmė, pasak jo, dažnai taikoma kalbant apie prekybą, investicijas ir technologijas (nors daugumoje apibrėžčių galimybės nėra gretinamos su pažeidžiamumu) – veiksnius, kurie visais laikais skatino struktūrinius ekonominius pokyčius, visų pirma užimtumo srityje. Struktūriniai pokyčiai gali būti tuo pačiu metu ir naudingi, ir nuostolingi. Kad neigiamas šių pokyčių poveikis būtų kuo mažesnis, politikos formuotojai privalo užtikrinti pusiausvyrą tarp abstraktaus atvirumo ir konkrečių priemonių.

Atvira ekonomika – nauda tiek piliečiams, tiek pramonei

Laimei, galimybė pasitelkti mokslinius tyrimus ir išsamesnė istorinės perspektyvos analizė gali padėti politikos formuotojams šį uždavinį išspręsti išmintingai. Kaip pavyzdį M.Spence'as pateikia nedidukių gerai išsivysčiusių Šiaurės Europos šalių patirtį – jos siekia būti atviros ir tam turi svarią priežastį: jei jos tokios nebūtų, joms tektų pernelyg smarkiai diversifikuoti užsienio prekybai atvirą savo ekonomikos dalį, nes tik tai padėtų joms susitvarkyti su vidaus reikmėmis. Tai savo ruožtu lemtų nemažų sąnaudų, mat dėl vidaus rinkos mažumo joms būtų kur kas sunkiau siekti masto ekonomijos technologijų, produktų kūrimo ir gamybos srityse.

Mažoms specializuotoms ekonomikoms socialinės apsaugos politika yra dvigubai svarbesnė negu visoms kitoms, nes bet koks išorės sukrėtimas vienam iš užsienio prekybai atvirų sektorių gali paveikti visą ekonomiką.

Būtent atvirumas padidino šių šalių ekonominių ir politinių investicijų į žmogiškąjį kapitalą ir patikimą socialinės apsaugos tinklą reikšmę. Mažoms specializuotoms ekonomikoms socialinės apsaugos politika yra dvigubai svarbesnė negu visoms kitoms, nes bet koks išorės sukrėtimas vienam iš užsienio prekybai atvirų sektorių gali paveikti visą ekonomiką.

Tačiau, pasak ekonomisto, taip buvo ne visada. Tokios mažo ir vidutinio dydžio ekonomikos kaip, pavyzdžiui, Kanada, Australija ir Naujoji Zelandija buvo linkusios laikytis protekcionistinės politikos ir labai stipriai diversifikavo savo užsienio prekybai atvirus sektorius. Tačiau išaugus tarptautinės prekybos ir specializacijos mastui, vidaus gamybos – pavyzdžiui, automobilių pramonės – sąnaudos, palyginti su importu, padidėjo taip, kad vartotojams jos pasidarė paprasčiausiai nebeįkandamos. Paskutiniais dviem praėjusio amžiaus dešimtmečiais šios trys šalys ėmė darytis atviresnės ir, nors pereinamuoju laikotarpiu patyrė nemažų dėl struktūrinių pokyčių kilusių sunkumų, tiek piliečiams, tiek vartotojams visa tai atnešė visokeriopos naudos, o gamybos rodikliai šoko į aukštumas.

Išlaikyti pusiausvyrą vis dėlto nėra lengva, pripažįsta M.Spence'as. Ir Kanadoje, ir Australijoje, ir Naujojoje Zelandijoje gausu gamtos išteklių, ir visas jas gali ištikti vadinamoji „olandų liga“ – kai vienas stiprus, kapitalui imlus sektorius užgožia visus kitus, išpūsdamas valiutos vertę. Tai kelia daugybę nuogąstavimų dėl galimos nepakankamos diversifikacijos, kuri minėtas šalis padarytų pažeidžiamas dėl svyravimų pasaulinėse prekių rinkose ir sukeltų nemažų rūpesčių užimtumo srityje.

Politikai pernelyg atkakliai vengia pokyčių

Autoriaus įsitikinimu, struktūrines korekcijas mes linkę sieti su tarptautine prekyba ir investicijomis. Tačiau, pasak jo, pramonės veikla kiekvienoje šalyje kinta nuolat ir, neišvengiamai, sukelia tam tikrų sunkumų vietos ir regionų lygmenimis. Pavyzdžiui, JAV tekstilės pramonė, kadaise smarkiai koncentravusis Naujojoje Anglijoje, pamažu persikėlė į Pietus (prieš persikraustydama į Aziją ir kitus mažesnių sąnaudų regionus).

Ekonomisto teigimu, struktūriniai pokyčiai būtini ir norint padidinti dinaminį veiksmingumą. Tačiau ne mažiau svarbios ir politinės priemonės, kuriomis turėtų būti siekiama užtikrinti, kad investicijos ir ekonominė veikla būtų grindžiamos realiais palyginamaisiais pranašumais, o ne naudos siekimu kitų gerovės sąskaita. Tai ypač svarbu sparčių struktūrinių pokyčių laikotarpiais. Kadangi pasiūlos lygmenyje bet kokie pakeitimai paprastai būna lėti, skausmingi ir brangūs, jų derėtų imtis tik jei tikrai labai reikia.

Gerais rezultatais nepasižymi ne tik uždaros ekonomikos, apskritai neturinčios galimybių pasinaudoti tarptautinės prekybos teikiamais privalumais, bet ir atviros, jei jose struktūriniai pokyčiai nevyksta dėl sunkiai įveikiamų institucinių ar politinių kliūčių.

Vis dėlto gerais rezultatais nepasižymi ne tik uždaros ekonomikos, apskritai neturinčios galimybių pasinaudoti tarptautinės prekybos teikiamais privalumais, bet ir atviros, jei jose struktūriniai pokyčiai nevyksta dėl sunkiai įveikiamų institucinių ar politinių kliūčių, teigia M.Spence'as. Tuo galima paaiškinti, kodėl daugelis atvirų ekonomikų šiandien nesugeba prisitaikyti prie naujų technologijų ir priimti naujų prekybos modelių. Pernelyg uoliai politikos formuotojai stengiasi, kad pokyčiai apskritai nevyktų. Ir nors pokyčių blokavimas – kurį laiką – gali būti palankus esamai pramonei ir gali padėti išlaikyti užimtumo rodiklį, toks elgesys ilgainiui atbaido investuotojus ir tampa žalingas tiek ekonomikos augimui, tiek užimtumui.

Dėmesys reformų eilės tvarkai

Koks vykdomų reformų eiliškumas, taip pat svarbu. Pavyzdžiui, socialinės apsaugos reforma kur kas labiau rūpės tiems darbuotojams, kurie dirba prastai veikiančioje ekonomikoje, nei tiems, kurie dirba klestinčios ekonomikos šalyse. Politinis pasipriešinimas struktūrinėms reformoms – ypač iš vyresnio amžiaus darbuotojų pusės – bus stipresnis mažiau pagaminančiose ir didesniu nedarbu pasižyminčiose šalyse, nes netekti darbo tokiomis sąlygomis – kur kas blogiau, aiškina ekonomistas.

Pasak jo, vyriausybei nereikėtų imtis struktūrinių reformų, neįsitikinus, kad šalies ekonomika juda viena kryptimi su fiskaline ir į investicijų pritraukimą nukreipta politika. Laikantis tokio veiksmų eiliškumo, politinis pasipriešinimas struktūriniams pokyčiams bus mažesnis. O kol kas, autoriaus pastebėjimu, Europos ekonomika auga – nors ir kukliai, bet reikšmingai. Ar politikos formuotojai sugebės tuo pasinaudoti, kad įgyvendintų reikiamas reformas, bus matyt.

Galų gale, pažymi M.Spence'as, būtina turėti omenyje ir tai, kad struktūriniai pokyčiai – tai ne šalutinis poveikis, nulemtas ekonomikos augimo, darbo vietų kūrimo ar naujų pramonės sektorių atsiradimo. Tai neatsiejama šių procesų dalis.

Tuo galima įsitikinti pažvelgus į sėkmingai besivystančias šalis, į kurių ekonomikos augimo receptą įtraukti tokie ingredientai kaip atvirumas, nauji pramonės sektoriai, prekyba, daugybė investicijų ir besiplečianti žmogiškojo kapitalo bazė. Ir nors šios šalys nėra apsaugotos nuo struktūrinių poslinkių ir su įtakos persiskirstymu susijusių sunkumų, jose pereinamasis laikotarpis trumpesnis ir ne toks skausmingas, nes investicijos aprėpia tiek viešąjį, tiek privatųjį sektorius, tiek materialųjį, tiek nematerialųjį turtą.

Išsivysčiusios ekonomikos šiuo požiūriu ne daug kuo tesiskiria. Tai, kad jų investicijos siekia labai aukštą lygį, gal ir nepadės joms išvengti visų įmanomų su struktūriniais pokyčiais susijusių problemų, tačiau nėra abejonių, kad tai reikšmingai prisidės prie jų ekonomikos augimo ir ekonominės bei politinės trinties, kuri, vykdant struktūrines reformas yra neišvengiama, mažinimo, teigia M.Spence'as.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką