Dar kelti mokesčius būtų kvaila, nes jau ir dabartiniai tarifai renka mažesnes nei planuota įplaukas. Skolintis brangu, o ir nelengva. Išlaidas karpyti žadama, bet iki šiol ta kryptimi mažai pajudėta, susiduriama su dideliu pasipriešinimu iš mokesčių lėšų vartotojų.
Yra dar vienas būdas gauti pajamų – parduoti turtą, t. y. privatizuoti.
Diskvalifikuotas šaltinis
Ilgą laiką buvęs gana riebus valstybės pajamų šaltinis, privatizavimas šiandien yra diskvalifikuotas. Pagrindinis argumentas – nebėra ką parduoti, o be to, krizė – nepalankus metas pardavinėti valstybės turtą. Šis teiginys grindžiamas tokiais argumentais: nebus pirkėjų, nebus konkurencijos, bus gauta per maža pinigų suma. Populiariai tariant, gali įvykti „prichvatizacija“. Argumentai lyg ir stiprūs, bet ar tikrai?
Pradėkime nuo to, kad sunkmečiu stokojant pajamų ir maksimaliai apkarpius išlaidas parduoti turtą yra normali verslo ir šeimos finansų praktika. Taip vyko, vyksta ir vyks visada, nes jokiu turtu sotus nebūsi, o valgyti norisi kasdien. Už stiklinę vandens dykumoje atiduotumėt aukso žiedą, nes iškilo išgyvenimo klausimas.
Šiandien valstybei yra iškilęs išgyvenimo klausimas ir jokių veiksmingesnių, ypatingų, kitokių nei rinkoje išgyvenimo būdų tiesiog nėra. Sutikdama, kad valstybė skirtingai nuo paprastos įmonės gali apmokestinti kitus, gali skolintis, nors yra gilioj duobėj, tačiau šiandien šie du specifiniai būdai jau išsėmė savo galimybes ir sumažinti išlaidas, funkcijas bei turtą valstybei tampa nebeišvengiama.
Ilgą laiką buvęs gana riebus valstybės pajamų šaltinis, privatizavimas šiandien yra diskvalifikuotas.
Beje, privatizavimas ir ne vien dėl pajamų naudingas – taip mažinami „otkatai“, korupcija, gerėja paslaugos vartotojui.
Neišvalstybinti neefektyvumo lizdai
Neįmanoma sutikti su teiginiu, kad Lietuvoje jau viskas parduota. Kalbame net ne apie smulkmenas. Štai ir dabartinė Vyriausybė matė galimybę parduoti „Klaipėdos naftą“, bet pasiklydo argumentuose, o gal interesuose. „Lietuvos geležinkeliai“ – kodėl neįsileisti ten privataus kapitalo? Oro uostai – kodėl juose neturi veikti privatūs dalyviai? Lietuvoje didžioji dalis žemės – valstybinė. Kodėl?
Komunaliniam sektoriui priklausančios savivaldybių akcinės bendrovės yra tikras neefektyvumo lizdas – gal ir jį reikėtų išvalstybinti? Nauda būtų dviguba: ir pajamos valstybei, ir efektyvumas bei kokybė vartotojui.
O kur dar įvairiausios patalpos, statiniai. Sako, valstybė jų nėra inventorizavusi ir net nežino, ką turi. Blogai, bet privatizavimui tai netrukdo. Visuomet siūlėme privatizavimo sąrašus sudarinėti ir „iš apačios“. T. y. jei kas nors pareiškia norą pirkti kokį nors nekilnojamąjį turtą, tai šis turėtų būti įtraukiamas į privatizavimo sąrašus ir parduodamas aukcione.
Valstybė verslui pralaimi
Dėl per mažos kainos. Šis argumentas prieš pardavimą šiandien atrodo bene stipriausias. Tačiau būtent jis rodo, kad krizės pamoka neišmokta. Valdžia, pati keiksnojusi nekilnojamojo turto burbulą, pasiryžusi laukti kito, kad jo metu galėtų parduoti turtą?
Derėtų kaip nors susitaikyti su mintimi, kad burbulas jau sprogo ir dabartinės kainos yra rinkos kainos, kuriomis šiuo metu reikės pirkti ir parduoti.
Štai, JAV, krizės gimtinėje, vyksta bankams įkeisto būsto aukcionai, kur turtas parduodamas penkis kartus pigiau nei jis kainavo prieš metus. Ir nieko - bankai parduoda. Kaina visada yra rinkos, jei parduodama viešai, o ne po stalu. Ir jei kaina yra rinkos, o pardavimas viešas, visada yra konkuruojančių pirkėjų.
Tačiau kalbant apie tai parduoti ar pirkti turi valstybė – dominuoja „apsipirkimo“ nuotaikos. Girdime įvairiausių siūlymų, kad valstybė turėtų įsteigti „savo“, t. y. valstybinį banką.
Jei neskrenda privačios ar kitų šalių oro linijos, tai oro bendrovę įsteigti arba dalyvauti steigiant turi valstybė arba jos akcinės bendrovės.
Sakoma, kad dabar itin palankus metas išplėsti socialinio būsto fondą.
Įdomu tai, kad valstybės apsipirkimus ragina ir inicijuoja privatūs žaidėjai. Gal kam ir gali susidaryti įspūdis, kad valstybė kaip koks biržos spekuliantas siekia būti įžvalgesnė už kitus, elgtis priešingai rinkoms, sukurti, išauginti, parduoti ir taip uždirbti.
Tačiau tai tik įspūdis, nes valstybė – prasta verslininkė. Jai sunku susitvarkyti ir tradiciškai valstybei priskiriamose srityse, o jau pelno siekiančioje veikloje ji visiškai pralaimi.
Tad lemtingojo kablelio vieta sakinyje „parduoti draudžiama pirkti“ valstybės atveju visada turėtų būti toje pačioje vietoje. Tikrai būtų geriau.
