Per pirmąją Trumpo kadenciją (2017–2020 m.) JAV prekybos atstovo Roberto Lighthizerio ir prezidento patarėjo Peterio Navarro pastangomis buvo siekiama, kad JAV prekybos deficitas mažėtų taikant nedidelius dvišalius tarifus. Dabar iždo sekretorius Scottas Bessentas ir ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas Stephenas Miranas pateikė kitą viziją, kaip sutvarkyti JAV prekybos politiką.
Dabartinis JAV prezidentas jau kurį laiką deklaruoja norą reformuoti pasaulinę prekybos sistemą ir sukurti JAV pramonei teisingesnes konkurencines sąlygas. JAV prekybos deficitas ir didelis federalinio sektoriaus lėšų stygius jau seniai kelia susirūpinimą. Kelios JAV administracijos iš eilės ypač nerimavo dėl Kinijos importo daromo spaudimo amerikiečių gamybos sektoriui, kuris dabar sudaro apie 11 proc. JAV BVP ir sukuria 13 mln. darbo vietų.
Visgi ilgus metus besitęsiantis šalies prekybos deficitas – ne vienintelis Trumpo administracijai susirūpinimą keliantis klausimas. Į politinę darbotvarkę įtraukti pramonės skatinimo, investicijų pritraukimo, energijos gamybos didinimo, galimybių naudotis pagrindinėmis technologijomis ribojimo planai (konkurentams, tokiems kaip Kinija).
Ši perspektyva grindžiama Mirano publikuotame „Pasaulinės prekybos sistemos restruktūrizavimo vadove“ (angl. A User’s Guide to Restructuring the Global Trading System) pristatytu naujuoju JAV ekonomikos pertvarkymo planu.
Tarifų įvedimu siekiama priversti stambias korporacijas grąžinti veiklą ir investicijas į JAV.
Miranas ragina iš naujo įvertinti po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusį ekonominį konsensusą. Pagal jo doktriną, JAV nebeturėtų būti pasyvus pasaulinės finansų sistemos stabilumą užtikrinantis garantas. Sąjungininkai turi prisidėti prie Amerikos įsipareigojimų – toks indėlis galėtų būti gynybos išlaidų pasidalijimas, investicijos į pramonę ar tiesioginės finansinės kompensacijos. Pagal pateiktą viziją, kartais dar vadinamą „Mar-a-Lago susitarimu“, raginama koordinuotai perkurti pasaulinį ekonomikos valdymą. Kalbama ne tik apie mechaninę valiutų kursų korekciją – norima santykius tarp JAV ir likusio pasaulio valstybių grįsti nauja abipusiškumo logika.
Vadovaujantis abipusiškumo logika reikėtų suprasti ir dabartinę Trumpo muitų politiką. Anot Mirano, ši politika jau pasiteisino 2018–2019 m. derybose dėl prekybos su Kinija. Muitai buvo priimti be didelių pastebimų makroekonominių pasekmių – infliacija išliko stabili arba net sumažėjo, o BVP augimas, nepaisant JAV Federalinio rezervo palūkanų normų didinimo ciklo, ir toliau buvo gana spartus.
Kritikai dažnai vadina Trumpo administracijos veiksmus protekcionistiniais, tačiau ekonomistas pateikia labiau niuansuotą aiškinimą. Pagal jo modelį, muitai nėra izoliacinės politikos bruožas, o veikiau derybinė priemonė. Prieštaringai vertinami Trumpo tarifai nebuvo įvesti neapgalvotai. Šis žingsnis buvo tiesioginis Mirano idėjų įgyvendinimas, muitus pasitelkiant kaip dvejopos paskirties priemonę – daryti spaudimą prekybos partneriams ir kartu didinti biudžeto pajamas.
Tarifų įvedimu taip pat siekiama priversti stambias korporacijas grąžinti veiklą ir investicijas į JAV. Miranas aiškiai suvokia su šiuo žingsniu susijusias rizikas. Tokios strategijos sėkmė priklausys nuo to, ar pavyks išvengti didelio masto atsakomųjų prekybos partnerių priemonių. Ekonomistas mano, kad muitai yra laikinas svertas siekiant pradėti naujas derybas, o ne tikslas savaime.
Trumpas rimtai nusiteikęs pertvarkyti pasaulinę prekybą ir tai nėra tik derybos.
Miranas pabrėžia, kad tarifai gali atnešti ekonominės ir politinės naudos, jei jie yra nustatomi palaipsniui. Svarbu atkreipti dėmesį į keletą esminių aplinkybių:
- tarifų ekonominiai padariniai priklauso nuo to, kokiu mastu juos atitinka kompensaciniai valiutų pokyčiai (angl. currency offset), todėl svarbu atsižvelgti į tikimybę, kad reikiama valiutos kurso korekcija įvyks. 2018-2019 m. JAV ir Kinijos prekybos karo metu valiutų vertės korekcija buvo veiksminga, o priemonės Kinijai įvedamos etapais. Trumpas neapmuitino kiniško importo 25 proc. tarifu netikėtai. Prieš įvesdamas tarifus jis viešai aptarė tokius planus ir perspėjo Kiniją, kad imsis priemonių, jei ši nekeis savo prekybos politikos. Vėliau jas įgyvendinant apie 18 proc. siekęs tarifų augimas buvo paskirstytas per ilgesnį nei metai laikotarpį.
- Tarifai gali panaikinti jau esamus konkurencinius rinkos iškraipymus, atsiradusius dėl kitų šalių prekybos politikos. Kinijos piktnaudžiavimų tarptautine prekybos sistema sąrašas yra ilgas ir gausus istorijų nuo valstybės subsidijų į eksportą orientuotoms pramonės šakoms iki atviros intelektinės nuosavybės vagysčių ir įmonių sabotažo. Tokie rinkos iškraipymai trukdo išnaudoti JAV ekonominį pranašumą ir sukurti laisvą bei atvirą tarptautinės prekybos sistemą.
Taikant korekcinius tarifus, skirtus iškraipymams pašalinti, galima padidinti bendrą šalies ekonomikos efektyvumą. Tačiau problemų kiltų, jei ir kitos šalys (arba blokai, tokie kaip ES) imtųsi atsakomųjų veiksmų prieš JAV tarifų politiką, kaip iš dalies pasielgė Kinija 2018–2019 m. Jei JAV padidintą tarifą kitos šalys priimtų pasyviai, tai galėtų būti gerovės didinimo priemonė. Kai kurių ekonomistų nuomone, jei lygintume su visiškai bemuite atvira prekyba, 50 proc. neperžengiantys tarifai didina bendrą piliečių gerovę. Tačiau abipusio eskalavimo atveju gali žlugti dvišaliai ar daugiašaliai prekybiniai santykiai. - Staigus tarifų įvedimas gali sukelti šoką finansų rinkose dėl nenuspėjamumo. Neapibrėžtumas finansų rinkose gali pasireikšti didesne infliacija ir jai neutralizuoti reikalingų palūkanų normų išaugimu arba sustiprėjusiu JAV doleriu ir su tuo susijusiais padariniais. Per pirmąją kadenciją Trumpas ir jo komanda daug dėmesio skyrė finansų rinkoms, o akcijų rinkų rezultatus teikė kaip ekonomikos stiprumo ir vykdytos politikos populiarumo įrodymą.
Komentuodamas Trumpo tarifų politiką ir biržų reakcijas į ją, Atlanto tarybos tarptautinės ekonomikos vadovas Joshas Lipsky pažymėjo, kad tarp prezidento administracijos ir investuotojų egzistuoja didelė praraja. Analitiko nuomone, JAV politikos formuotojams, prekybos partneriams ir sąjungininkams derėtų atsisakyti iliuzijų, kad rinkoms, prezidento administracijai ir pasaulio ekonomikai prezidento veiksmai nieko nekainuos. „Trumpas rimtai nusiteikęs pertvarkyti pasaulinę prekybą ir tai nėra tik derybos“, – sako Lipsky. „Tie, kurie siekia dekonstruoti beveik šimtmetį kurtą sistemą, privalo pasidalyti vizija, kas bus toliau.“
Kai kurių analitikų prognozės, esą šalies laukia ekonominė katastrofa, neišsipildė. Pavyzdžiui, Trumpui paskelbus „Išsivadavimo dienos“ tarifus, „J.P.Morgan“ analitikai perspėjo, kad tikėtina, jog muitų išlaikymo atveju metų pabaigoje pasaulį ištiktų recesija. „Šių metų bendrą tarifų padidinimą reikėtų vertinti kaip mokesčių padidinimą maždaug 660 mlrd. JAV dolerių“, – sakė „J.P.Morgan“ analitikai, pažymėdami, kad tai yra didžiausias mokesčių padidinimas per pastaruosius dešimtmečius. Ši prognozė nepasitvirtino, nes paskelbti muitai nėra taikomi visa apimtimi, dėl jų vis dar deramasi.
Šioks toks nuosmukis fiksuojamas vertinant Jungtinių Valstijų BVP. Remiantis JAV ekonominės analizės biuro (angl. The Bureau of Economic Analysis) skaičiavimais, 2025 m. pirmąjį ketvirtį BVP susitraukė 0,5 proc. Palyginimui, 2024 m. ketvirtąjį ketvirtį realusis BVP augimas siekė 2,4 proc. Šis rodiklis ganėtinai reikšmingas turint mintyje, kad 2025-iais metinis šalies BVP vertinamas apie 30,5 trln. JAV dolerių. Visgi BVP rodiklio susitraukimą vertinti vien tik per siaurą muitų politikos prizmę būtų nekorektiška, reikėtų sulaukti išsamesnių skaičiavimų.
Nepaisant fiksuojamo BVP nuosmukio, analitikų nuogąstavimai, jog dėl įvestų tarifų JAV vartotojams gresia didelis kainų šuolis, nepasitvirtino. Vartotojų kainų indeksas, suteikiantis galimybę palyginti, kiek brango prekės ir paslaugos, šiais metais augo nežymiai. 12 mėnesių bazinis vartotojų kainų indeksas padidėjo nuo 2,8 proc. gegužės mėnesį iki 2,9 proc. birželį.
Šių metų pradžioje nedarbo lygis sumažėjo, naujai įsidarbinusių amerikiečių skaičius ir toliau buvo didelis, o darbo užmokestis augo. Tačiau dabar naujų darbo vietų kūrimas sulėtėjo, o nedarbo lygis šiek tiek pakilo. Kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, gamybos, pradėta mažinti darbuotojų skaičių. Gegužės mėnesį federalinė Vyriausybė, vykdydama administracijos optimizacijos planą, panaikino 22 000 pareigybių. Nepaisant to, nedarbo lygis išlieka žemas – 4,1 proc.
Galiausiai reikėtų paminėti prezidento administracijos ketinimą sumažinti JAV dolerio vertę, taip suteikiant valstybės pramonei didesnį konkurencingumą. Dolerio vertė matuojama JAV dolerio indeksu (USDX). Ši priemonė skirta įvertinti JAV dolerio stiprumą kitų pagrindinių valiutų krepšelio atžvilgiu. Šį krepšelį įprastai sudaro Didžiosios Britanijos svaras sterlingų, euras, Japonijos jena, Švedijos krona, Šveicarijos frankas ir Kanados doleris.
Trumpo prezidentavimo pradžioje USDX siekė 106,41 punkto ir nuo to laiko palaipsniui krito, o liepos 22 d. laikėsi ties 97,9 punkto riba. Tad šis prezidento administracijos tikslas virsta realybe. Silpnesnis JAV doleris reiškia, kad amerikiečiai užsienio prekes laikys santykinai brangesnėmis nei anksčiau, tačiau užsienio vartotojams JAV produkcija atrodys pigesnė. Toks scenarijus sudaro prielaidas tikėtis, kad padidės eksportas, sumažės importas ir JAV įmonių pagamintos prekės bei teikiamos paslaugos taps patrauklesnės šalies vartotojams.
Vertinant šiuo metu turimus JAV ekonomikos rodiklius matyti, kad antrosios Trumpo kadencijos metu šalies ekonomika išlieka stipri, nors yra ir neigiamų tendencijų. Kai kurie kritikai teigia, kad tikrovė yra kur kas mažiau pamatuota, o Trumpo sprendimus labiau lemia trumpalaikiai politiniai „pirmiausia Amerika“ (angl. America first) išskaičiavimai, o ne didžioji strategija.
Dažnai pažymima, kad, norint iš tiesų pertvarkyti pasaulinę prakybos sistemą, reiktų koordinuoti prekybos, fiskalinę ir valiutos kurso politiką su didžiausiomis JAV prekybos partnerėmis, o ne veikti vienašališkai. Įžvelgiami kai kurių politikos tikslų prieštaravimai. Baiminamasi, kad muitai gali kenkti patiems JAV gamintojams. Pavyzdžiui, automobilių pramonė ypač priklauso nuo tarpvalstybinio prekių srauto. Tarifų, kaip spaudimo priemonės, naudojimas bent jau trumpuoju laikotarpiu gali trukdyti JAV reindustrializacijos pastangoms.
Bene pagrindinė Trumpo politikos silpnybė yra tai, kad deklaruojami tikslai – JAV pramonės stiprinimas, iždo papildymas, prekybos disbalanso sureguliavimas, spaudimas užsienio šalims idant jos pritartų JAV politikos tikslams – tarifų politikos taikymo prasme yra sunkiai pasiekiami, nes jų įgyvendinimui reikalingos skirtingos veikimo taktikos. Prezidentui teks rinktis, kurie tikslai – ekonominiai ar politiniai – yra prioritetiniai.
Pavyzdžiui, jei tarifai pasitelkiami kaip politinio spaudimo priemonė, jie turi būti panaikinti, kai tik šalys sutiks su keliamais reikalavimais. Tokiu atveju tikslas atkurti prekybos balansą nebūtų įgyvendintas. Jei tarifų politika skirta JAV pramonės sektoriui skatinti, ši priemonė negalės generuoti pajamų valstybės deficitui kompensuoti. Jei amerikiečiai pereitų prie JAV pagamintų prekių, būtų surenkama mažiau muitų už užsienietiškus produktus.
Antrosios Trumpo kadencijos metu administracijos dėmesys telkiamas ne tik į prekybos deficito mažinimą ar konkurentų spaudimą, bet ir į naujo JAV vaidmens pasaulio ekonomikoje apibrėžimą. Tokie užmojai turi toli siekiančių pasekmių ne tik prekybai, bet ir pasauliniams kapitalo srautams, gynybiniams aljansams ir daugiašalių institucijų ateičiai.
Kaip matyti, Trumpui muitai yra ne galutinis tikslas, o tik tarpinė priemonė. JAV prezidentas dėl savo vienašališkų veiksmų rizikuoja sulaukti ES, Kinijos ir kitų šalių atsakomųjų žingsnių. Veikdamas vienas jis bando perrašyti dešimtmečius vykdytą prekybos politiką nepateikdamas aiškaus alternatyvaus scenarijaus, o tai savaime įneša neapibrėžtumo ir chaoso.
Trumpas mano, kad kitos šalys pernelyg kliaujasi JAV teikiamomis saugumo garantijomis ir globalios rezervinės valiutos – dolerio – galimybėmis. Prezidento įsitikinimu, tiek sąjungininkai, tiek kiti prekybos partneriai turi prisidėti prie JAV išlaikant pasaulinę ekonomikos sistemą. Jo administracija daug dėmesio skiria ne tik prekybos deficito mažinimui ar varžovų spaudimui, bet ir naujo JAV vaidmens pasaulio ekonomikoje apibrėžimui. Tikslas yra struktūrinis: perskirstyti pasaulinio ekonominės sistemos stabilumo kaštus ir iš naujo nustatyti bendradarbiavimo su sąjungininkais bei konkurentais sąlygas.
