Sekite 15min Google
Mindaugo Sinkevičiaus vadovaujama XXI Vyriausybė darbą pradėjo liepos 14 dieną, o rudenį turės pateikti pirmąjį savo – 2027 metų – biudžetą. Būtent jis parodys, ar naujoji valdžia sugebės suderinti gyventojams patrauklius pažadus su finansine drausme.
Tiesa, Vyriausybė nepradeda nuo tuščio lapo. Pensijų, socialinių išmokų ir dalies viešojo sektoriaus atlyginimų indeksavimas įtvirtintas teisės aktuose, o ilgalaikiai gynybos įsipareigojimai vargu ar bus kvestionuojami. Kitaip tariant, nemaža dalis būsimo biudžeto jau paskirstyta, todėl laisvės naujiems sprendimams lieka gerokai mažiau, nei gali pasirodyti klausantis politinių pažadų.
Paveldėtas atspirties taškas taip pat nėra kuklus. 2026 metų valstybės biudžete numatyta 21,1 mlrd. eurų pajamų ir 27,5 mlrd. eurų išlaidų. Finansų ministerija planavo 2,8 proc. BVP valdžios sektoriaus deficitą ir 45,4 proc. BVP skolą. Todėl svarbiausias naujosios Vyriausybės pasirinkimas bus ne tai, kiek dar pinigų išleisti, o kam juos skirti ir kas už tai galiausiai sumokės.
Ką pirmiausia pajaus Lietuvos gyventojai?
Pagrindinės biudžeto eilutės, kurios turi daugiausiai įtakos vidutiniam žmogui, yra mokesčiai, pensijos ir socialinės išmokos. Tačiau 2027 metų biudžetą vertinantis žmogus turėtų klausti ne vien kiek pinigų pridėta, o kiek už tuos pridėtus pinigus bus galima nupirkti ir iš kur jie paimti. Ir čia realybė gali nuvilti kiek labiau.
Liepos mėnesį metinė infliacija pagal vartotojų kainų indeksą Lietuvoje siekė 5,9 proc., o Europos Komisija 2026 metais prognozavo 3 proc. ekonomikos augimą. Kai kainos auga 5–6 proc., o ekonomika – apie 3 proc., papildomas viešųjų pinigų srautas į vidaus vartojimą dažniau didina kainas, o ne realią gerovę.
Be to, vartojimą skatina ir galimybė atsiimti dalį antrosios pensijų pakopos lėšų. Todėl ištiesta valdžios pagalbos ranka dabar, ilgainiui kainuotų tik daugiau.
Skola nėra blogis, bet svarbu, kam ji naudojama
Aiškiausias biudžeto rodiklis yra jo balansas. Jei deficitas didėja, paprastai auga ir skolos našta. Europos Komisija prognozuoja, kad 2027 metais Lietuvos skola gali pasiekti 48,4 proc. BVP. Šis rodiklis vis dar nesiekia ES sutartyse numatytos 60 proc. ribos, tačiau teigti, jog galima skolintis neribotai, būtų pernelyg supaprastinta išvada.
Skolintis infrastruktūrai, švietimui, moksliniams tyrimams ar šalies gynybiniams pajėgumams yra pateisinama, kadangi tokios investicijos ateityje kuria ekonominę grąžą arba užtikrina saugumą (o tai dažnai irgi padeda ekonomiškai).
Visai kas kita – skolintais pinigais nuolat mokėti pensijas, finansuoti kasdienes sveikatos sistemos išlaidas ar dalyti ilgalaikes išmokas. Tai, be abejo, yra ganėtinai populiaru, tačiau einamosios išlaidos turėtų būti dengiamos einamosiomis pajamomis. Priešingu atveju jos auga kartu su kainomis, skola refinansuojama vis brangiau ir pradeda veikti sniego gniūžtės principas. Tai suteiktų trumpalaikį palengvėjimą ir sukurtų labai ilgalaikes problemas.
Kitų šalių patirtis rodo, kad universalios pavojingos skolos ribos nėra. Švedija yra pasirinkusi labai žemą, maždaug 35 proc. BVP ir skolos santykį. Graikijai praradus rinkų pasitikėjimą, vietiniai namų ūkiai labai greitai (ir ilgalaikiame laikotarpyje) pajuto biudžeto problemas per mokesčių didinimą, socialinių išmokų ir viešojo sektoriaus atlyginimų karpymą.
Tokios šalys kaip JAV ar Japonija turi milžiniškas skolas, bet tai nėra tinkami tiesioginiai pavyzdžiai Lietuvai, nes jos skolinasi savo valiuta. Be to, doleris yra pasaulinė valiuta ir papildoma pinigų pasiūla netampa vidaus infliacija.
Lietuva yra euro zonos narė ir negali viena pati sumažinti realios skolos naštos devalvuodama nacionalinę valiutą, kaip tą prieš prisijungdama prie euro zonos darė Graikija. Aukštas Lietuvos skolos lygis lemtų išaugusias palūkanų sąnaudas, kurios taptų papildomu krūviu valstybės biudžetui. Pasiekus tam tikrą ribą, tarptautinės finansų rinkos gali apriboti senų skolų refinansavimą arba taikyti itin aukštas palūkanų normas.
Skatinti vartojimo nereikėtų
Jei patarinėčiau naujajai Lietuvos Vyriausybei, nesiūlyčiau papildomai skatinti bendro vartojimo, net jeigu tai laikinai pagerintų reitingus. Lietuvos padėtis šiuo metu yra palanki, tad siekčiau bent nedidinti dabartinio deficito, o skolintus pinigus nukreipčiau į investicijas, gynybą ir ilgalaikį augimą.
Atskirą prioritetą skirčiau demografinei krizei – pavyzdžiui, kryptingai paramai šeimoms, auginančioms tris ar daugiau vaikų. Tai ne tik socialinės išlaidos, bet ir investicija į būsimą darbo jėgą bei viešųjų finansų tvarumą. Įdomu ir tai, kad tokia parama ne tik naudinga ekonomiškai, bet ir dažnai yra populiari politiškai – iš to laimi visi.
Geras biudžetas nėra tas, kuriame daugiausia dovanų rinkėjams, nors tai ir yra politiškai patrauklu. Jis aiškiai parodo, kas, už ką ir kaip sumokės. Negalime mokėti tokių mokesčių kaip Čilėje ar Tailande ir kartu tikėtis šiaurietiško gerovės valstybės paslaugų lygio. Žmonėms svarbiausia ne vien didesnė išmoka kitą sausį, o tai, ar dėl jos po kelerių metų nereikės mokėti didesnių mokesčių ir gauti prastesnių viešųjų paslaugų.