Pastaruoju metu Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete vykusiuose klausymuose tapo akivaizdu, kad pagrįstų klausimų dėl savivaldybių siekiamo lankstumo sudarant vidaus sandorius ir jų skaidrumo stokos turi ne tik verslas. Posėdyje įvairių institucijų atstovai kėlė klausimus dėl metodikos, kriterijų, kontrolės mechanizmo ir to, kokia informacija apie vidaus sandorius turi būti vieša. Viešųjų pirkimų tarnyba taip pat palaikė siekį informaciją apie vidaus sandorius viešinti plačiau.
Todėl kyla paprastas klausimas: kodėl siūloma nustatyti platesnes galimybes vidaus sandoriams, tačiau kartu nėra siūlomos proporcingos viešumo pareigos? Kodėl daugiau lankstumo norima, o daugiau skaidrumo – ne?
Ir tai nėra vien verslo rūpestis. Apie skaidrumo poreikį vidaus sandoriuose kalbėjo Seimo Audito komitetas, o Viešųjų pirkimų tarnyba pripažįsta, kad kalbame apie viešuosius pinigus, todėl informacija turi būti prieinama visuomenei.
Nepaisant išsakytų pastabų ir susirūpinimo, pataisos toliau keliauja, net eliminuojant jose buvusias skaidrumo užuomazgas. Pavyzdžiui, nuostatų, kurios įpareigotų savivaldą viešinti jų atliktas rinkos analizes ir informuoti visuomenę apie faktiškai sumokėtas sumas, vidaus sandorio sudarymo atveju.
Kas būtų, jei skaidrumo nelieka?
Svarstomomis įstatymo pataisomis siūloma numatyti, kad vidaus sandoris galėtų būti sudaromas ne tik po neįvykusio viešojo pirkimo ar rinkos konsultacijos, bet ir remiantis vadinamąja konkrečiais duomenimis pagrįsta analize, kurios ir nenorima viešinti bei vis siekiama išbraukti taip elgtis įpareigojančią nuostatą.
Būtent trečioji alternatyva kelia didžiausią skaidrumo riziką. Siekiama sukurti dar vieną kelią savivaldybėms nepirkti paslaugos rinkoje, tačiau iki galo neaišku, kas ir kaip tikrins, ar šis kelias pasirinktas pagrįstai.
Jeigu vidaus sandoris yra išimtis, ji turi būti viešai įrodyta, o ne pagrįsta dokumentu, kurio viešumas ir patikrinamumas nėra aiškiai užtikrinti.
Vidaus sandoriai Lietuvoje jau dabar nėra tik teorinė išimtis. Komiteto klausymuose atkreipiau dėmesį, kad, remiantis Viešųjų pirkimų tarnybos deklaruojamais duomenimis, per penkerius metus vidaus sandorių vertė siekė beveik 2 mlrd. eurų, o jų trukmė vis auga.
Tai reiškia, kad dalis paslaugų vis ilgesniam laikui eliminuojama iš konkurencinės rinkos. Gyventojams tampa sunkiau įvertinti, ar už jas mokama pagrįsta kaina.
Kalbėdami apie šimtus milijonų eurų ir ilgalaikius įsipareigojimus, negalime apsiriboti argumentu, kad taip patogiau. Kuo mažiau konkurencijos, tuo daugiau turi būti viešumo.
Jeigu savivaldybė nori paslaugą pavesti savo įmonei be konkurso, gyventojai turi matyti, kodėl tai daroma, kiek tai kainuoja ir ar toks sprendimas tikrai yra geresnis už rinkos alternatyvą.
Informacija yra teisė, o ne privilegija
Verslas nesiūlo vidaus sandorių drausti. Tačiau jeigu Seimas apsispręstų palikti ar plėsti jų taikymo galimybes, kartu turi būti įtvirtinti aiškūs saugikliai.
Turi būti viešinama analizė, kuria grindžiamas vidaus sandoris. Turi būti skelbiamos galiojančios vidaus sandorių sutartys ir deklaruojamos realiai sumokėtos sumos. Taip pat turi būti viešai matomas savivaldybės įmonės pajamų santykis, parodantis, ar ji atitinka vidaus sandoriams keliamus reikalavimus.
Šiandien daug šios informacijos galima gauti tik kreipiantis į teismą. Tai nėra normalu. Jeigu kalbame apie viešuosius pinigus, informacija turi būti vieša. Priešingu atveju apie visuomeninę, žiniasklaidos ar rinkos kontrolę kalbėti tiesiog neįmanoma.
Seimas neturėtų priimti pataisų, kurios savivaldai suteiktų daugiau veikimo laisvės, tačiau neįpareigotų jos veikti skaidriau. Priešingu atveju vidaus sandoriai, kurie turėtų būti išimtis, gali tapti dar sunkiau patikrinamu viešųjų paslaugų organizavimo būdu.
Tinkama seka turėtų būti tokia: pirmiausia – metodika, kriterijai ir viešumas, tik tada – platesnės galimybės vidaus sandoriams.
Jeigu bus padaryta atvirkščiai, vidaus sandoriai taps dar uždaresni, o savivaldybių sprendimus bus galima patikrinti tik po ilgų ginčų teismuose. Tai nėra skaidri viešųjų paslaugų sistema.
Savivaldos noras turėti daugiau lankstumo yra suprantamas. Tačiau jis negali būti svarbesnis už gyventojų teisę žinoti, kaip naudojami viešieji pinigai.
