„Jau nebevažiuojame pas kiekvieną smulkųjį ūkininką, jei pelnas, gautas iš nupirkto pieno, nepadengia transporto sąnaudų. Tuomet smulkiajam žemdirbiui tenka arba didinti bandą, arba kooperuotis su kaimynais ir nugabenti pieną į supirkimo punktą, arba apskritai atsisakyti pienininkystės“, – sakė įmonės „Rokiškio pienas“ vadovas Dalius Trumpa.
Per praėjusius metus sunyko maždaug 38 tūkstančiai smulkiųjų pieno ūkių. Tačiau pieno perdirbėjai nepastebėjo, kad žaliavos būtų tragiškai sumažėję. Atvirkščiai – jo kasmet primelžiama vis daugiau, bet didžiuosiuose pieno ūkiuose.
„Kaimas sensta. Todėl prastoka smulkiųjų ūkių tiekiamo pieno kokybė yra ir socialinė bėda“, – teigė pieno perdirbimo įmonės „Varėnos pienelis“ vykdantysis direktorius Kęstutis Zokaitis.
Pasak K.Zokaičio, pieno supirkimo kainos dabar geros, tačiau ekonomikos dėsnių taip pat tenka paisyti: jei reikia iki ūkio įveikti nemenką atstumą ir parsivežti mažai pieno, už jį ir mokama gerokai mažiau nei dideliam ūkiui ar kooperatyvui. Kartais – netgi trečdaliu.
