– Ar tikrai Lietuvai verta statytis savo atominę elektrinę, jei greta – Kaliningrade ir Baltarusijoje – iškils dvi tokios jėgainės? Akivaizdu, kad kaimynai jas pasistatys greičiau nei mes. Be to, kai turėjome Ignalinos AE, už elektrą mokėjome brangiau nei latviai. Kokia mums nauda vėl statyti ir vėl mokėti brangiau?
– Laba diena. Pirmiausia noriu padėkoti aktyviems ir susidomėjusiems žmonėms, kurie ir pietų metu turi galimybę pamąstyti apie didžiausią projektą Lietuvos istorijoje, labai svarbų šalies ekonomikai ir visiems žmonėms.
Atsakydamas į klausimą, kodėl Lietuvai reikia statyti AE, jei kaimynystėje bus pastatytos kitos dvi AE, noriu pažymėti, kad 20 metų Lietuva buvo branduolinė valstybė, turėjo savo atominę elektrinę ir elektrą gamino įvairiuose generacijos šaltiniuose. Tai leido mums turėti pakankamai gerą tarifą ir nesijausti priklausomiems nuo labai svarbaus tiekėjo ar kažkurios kuro rūšies.
Pagrindiniai mūsų generavimo šaltiniai buvo kūrenami arba dujomis, arba šiek tiek nafta. Elektrai gaminti naudojome ir atominę energetiką, todėl mūsų energetikos strategijoje niekada nebuvo laikotarpio, kai nebūtų buvę kalbama apie branduolinę energetiką. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pabrėžiama, kad reikia tęsti branduolinės energetikos vystymą. Paskutinėje priimtoje Nacionalinės branduolinės energetikos strategijoje teigiama, kad atominė energetika turi būti regioninė, ir planuojama atominė elektrinė yra regioninis projektas. Ne vieni mes po Ignalinos AE abiejų blokų uždarymo tapome pakankamai vienpusiški – taip atsitiko ir su latviais bei estais. Atominė energetika visų šių šalių elektros balanse sudarė svarbią ir gana didelę dalį.
Naująją AE statome todėl, kad seniai apie ją galvojome ir planavome ją turėti. Visi strateginiai dokumentai, įstatymai mus, kaip Visagino AE projektavimo ir plėtotės bendrovę, įpareigoja šį darbą atlikti.
Kalbant apie kitas dvi atomines elektrines reikia pažymėti, kad jos yra pakankamai neseni projektai. Nuomonė, kad šios AE bus pastatytos greičiau, tėra spėjimai. Rusija nėra pastačiusi naujų elektrinių nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, išskyrus kelis naujus blokus prie esančių elektrinių. Ar jie tikrai tai gali padaryti, nesiimčiau spręsti, laikas parodys.
Mūsų valstybė, dirbanti kartu su Latvija, Estija ir Lenkija, planuoja šį projektą baigti, kaip ir buvo numatyta, iki 2020 metų. Tai visų mūsų kaimynų valia ir supratimas, kad šis projektas yra reikalingas šiam regionui. Lietuvos dalis šiame projekte yra trečdalis – tiek finansinio įnašo, tiek ir energijos gavimo prasme. Jeigu taip ir bus, Lietuva savo energetiniame elektros balanse apie ketvirtį elektros turėtų pagamintą AE.
Atsakydamas į klausimą dėl brangesnių kainų nei Latvijoje, turiu pažymėti, kad nežinau, iš kur tokie skaičiai buvo paimti. Kalbant apie to meto elektros kainas, jos buvo ne tokios sandaros ir ne tokio skaidrumo. Nežinau, apie kokią kainą kalbama, nes elektros kaina galutiniam vartotojui labai priklauso nuo suvartojamo kiekio ir įvairių kitų aplinkybių. Ir nors negalėčiau šio klausimo pakomentuoti, taip pat nemanau, kad elektrą latviams pardavinėjome pigiau, nei patys naudojome.
– Ką atsakyti žmogui, kuriam atrodo, kad statyti naują atominę elektrinę neapsimoka dėl to, jog bus nutiestas elektros kabelis į Švediją ir pastatytas tiltas su Lenkija? Kodėl mažai valstybei reikia savo atominės, jeigu visą reikalingą kiekį galime importuoti?
– Lietuvos ir mūsų kaimynių Baltijos šalių integracija į Europos elektrinius tinklus yra vienas iš pagrindinių prioritetų. Esame vienintelės šalys ES, nesančios kontinentiniame Europos elektros tinkle. Jungtis su Lenkija, kuri buvo svarstoma faktiškai nuo nepriklausomybės pradžios, tik dabar įgavo realų pagrindą, kai buvo įkurta bendrovė „LitPol Link“ šiai jungčiai vystyti. Šis projektas mums labai reikalingas tiek politiškai, tiek ekonomiškai – tai yra, būti ten, kur yra visa ES. Labai panašiai planuojama jungtis su mūsų kaimynais Skandinavijoje – „NordBalt“ jungtis.
ES energetinėje politikoje visų valstybių integravimas į bendrą Europos elektros energetikos rinką yra prioritetinis uždavinys. Esame taip pat didžiajame Europos plane, kuris vadinasi Baltijos energetikos rinkų integravimo planas, kur elektros dalis taip pat yra labai svarbi.
Kita vertus, būdami ES nare negalime būti išlaikytiniais. T. y. negalime neturėti jokio generacinio šaltinio ir tik naudotis kitose valstybėse esančiais ištekliais. Kiekviena valstybė savo bazinę energijos normą ar kiekį turi užsitikrinti. Bet kuriuo atveju turime turėti pakankamai generacijos, kad būtume lygiaverčiai partneriai šioje integruotoje rinkoje. Iš kitos pusės, kaip suvereni valstybė turime užtikrinti savo energijos saugumą.
Tai, kad lyg ir yra elektros aplinkui, neleidžia mums būti įsitikinusiais, kad kiekvieną dieną turėsime saugų energetinį gyvenimą. Europoje yra labai mažai valstybių, kurios yra panašioje padėtyje kaip Lietuva, kur importuojama 80 proc. elektros energijos, nežiūrint į tai, kad turime pakankamai daug pajėgumų. Turime turėti ir ekonomiškai pagrįstus ir logiškai pasvertus generacijos šaltinius, iš kurių vienas – atominė elektrinė.
Kalbant apie tai, ar mūsų valstybė siekia įgyvendinti ne per daug didelės apimties projektų, aš, kaip pilietis ir kaip šios energetinės sistemos atstovas ir buvęs vadovas, būčiau džiaugęsis, jei šie projektai būtų buvę tolygiai paskirstyti per 20 metų. Šie projektai yra labai dideli. Tai – daug investicijų reikalaujantys projektai. Kita vertus, nemažai prie susiklosčiusios situacijos prisidėjo ir buvimas ES. Šiai Bendrijai priklausome septintus metus ir dabar daug ką darome naujai. Tie projektai yra didžiojo energetinio projekto visos Europos mastu dalis.
Šiems projektams reikės didelio Lietuvos finansinio susikaupimo. Projektai nėra finansuojami per vieną dieną ar vienerius metus. Manau, kad ir kaip sunku būtų šiandien, anksčiau pradėję turėsime geresnę situaciją ir anksčiau šiuos projektus užbaigsime. Projektus galima atidėti kažkuriam laikui, bet esu įsitikinęs, kad tokiu atveju save tik silpnintumėme. Esu tikras, kad šie projektai Lietuvai yra labai reikalingi.
– Mane nuo seno domina galimybės atsisakyti pasenusių ir visiškai susidėvėjusių šildymo trasų pereinant prie elektrinio šildymo daugiabučiuose. Kiek tai būtų realu pastačius naują atominę elektrinę?
– Yra daug valstybių, kurios didžiąją dalį savo buitinių problemų sprendžia elektra. Daugiausia tarp šių valstybių – atominę energetiką plėtojančios šalys. Nemažai tokių problemų sprendžia Prancūzija, Skandinavijos šalys.
Šiuo metu atominės energetikos dalis mūsų bendroje energetinėje elektros sistemoje sudarytų 25 proc. Tai nėra labai daug. Kalbant apie efektyvumą, reikia pabrėžti, kad tai labai priklausytų nuo to, kur būtų gaminama pagrindinė elektra ir kokia būtų jos kaina. Šildymo specialistai dabar skaičiuoja, iš kur gali būti gaunama šiluma.
Efektyvios kogeneracinės elektrinės gali išspręsti šildymo problemą centrinio šildymo sistemos pagalba. Elektros alternatyva tikrai bus svarstoma.
– Ar rimtesni tokio pobūdžio planai būtų reikšmingi siekiant pagrįsti naujos elektrinės būtinumą?
Taip pat ar tokie planai leistų tikėtis žemesnių elektros tarifų įvertinus didesnį vartojimo lygį?
– Be abejonės, elektros energijos gamybos kiekis ir vartojimo dydis apsprendžia ir kainą. Jeigu turi efektyvų generacijos šaltinį, jį nori maksimaliai išnaudoti. AE efektyviai dirba maksimalia apkrova. Taigi toks ir būtų tikslas – jei turi AE, ją maksimaliu pajėgumu ir naudoti. Tuomet atominė elektrinė dirbs efektyviausiai ir ji atsipirks per trumpiausią laiką.
– Kokia atominės elektrinės projekto situacija šiandien? Ar ji bus statoma ir kas yra padaryta, kad planuojama elektrinė pradėtų veikti?
– Visagino AE projekto bendrovė įkurta prieš trejus metus. Nuo 2006 metų, pradėjus bendras diskusijas su kaimyninėmis valstybėmis, buvo nemažai kalbų. Sutarus, kad dalimis prisideda visos kaimyninės valstybės, įskaitant ir Lenkiją, projekto bendrovė pradėjo labai daug neišvengiamai reikalingų priešprojektinių darbų.
Pirmiausiai, neišvengiamai reikalinga poveikio aplinkai įvertinimo studija. Visi projektai prasideda nuo to, ar apskritai įmanoma statyti tokio tipo objektą tam tikroje vietoje. Tai reikia suderinti ne tik su kaimyninėmis valstybėmis, bet ir su tomis, kurios norėtų pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Mūsų atlikta studija buvo pripažinta tinkama pagal visas tarptautines konvencijas.
Kitas labai svarbus klausimas – aikštelės parinkimo klausimas. Šis pasirinkimas turi atitikti seisminius, geofizinius, povandeninių vandenų ir labai daug kitų parametrų, susijusių su konkrečia vieta, kurioje bus pastatyta atominė jėgainė. Taip pat – transporto studija, t. y., kaip atvežti didžiagabaritinius ir sunkiasvorius objektus į elektrinės vietą. Kaip tai atlikti, kaip reiktų pakeisti infrastruktūrą, kiek tai kainuos.
Iš viso įvykdyta apie 30 projektų. Šiuo parengiamuoju laikotarpiu mūsų įmonės specialistai, kartu su konsultacinėmis bendrovėmis ir įvairių sričių specialistais, visus šiuos darbus atliko.
Kita dalis – strateginio investuotojo atranka. Prieš 1,5 metų buvo paskelbtas konkursas strateginiam investuotojui, kuris mokėtų pastatyti AE, žinotų, kaip valdyti AE ir žinotų, kaip užbaigti jos eksploataciją. Taigi keliama sąlyga AE strateginiam investuotojui – sugebėjimas valdyti visą ciklą, nuo elektrinės pastatymo, iki jos uždarymo. Kartu strateginis investuotojas galėtų dalyvauti ir elektros versle, jei turėtų tokį norą.
Dabar esame paskutinėje šio etapo fazėje – vyksta tiesioginės derybos su strateginiais investuotojais, su kompanijomis, kurios gali būti potencialios investuotojos. Nuo sausio vidurio per šešis mėnesius mūsų bendrovė turi pateikti atrankai pasiūlymus. Tikiuosi, kad juos tikrai turėsime. Tai labai svarbus momentas, turint omenyje atliktus darbus ir TATENA įvertinimus. Manau, kad parengiamieji darbai, jeigu strateginis investuotojas bus atrinktas, bus labai gera pradžia tolimesniems darbams.
Dar vienas labai svarbus vykstantis darbas – branduolinės saugos įstatyminės bazės sustiprinimas. Įstatymų paketas šiuo metu svarstomas Seimo komitetuose.
– Kiek užtruks Visagino AE statybos ir kiek jos kainuos?
– Jei viskas ir toliau vyks pagal turimą programą, objektas turėtų būti pastatytas iki 2020 metų. Dėl kainos: vieno reaktoriaus elektrinė, priklausomai nuo technologijos, turėtų kainuoti 3–5 mlrd. eurų. Tai viso objekto kaina. Kadangi Lietuvos dalis, kaip minėjau, šiame projekte sudaro apie trečdalį, mūsų šaliai ši projekto dalis kainuotų apie 3–5 mlrd. litų. Palyginimui reiktų pasakyti, kad dabar už importuojamą elektros energiją vien tik iš Rusijos sumokame apie 1 mlrd. litų per metus.
– Kodėl neįmanoma pastatyti Visagino AE be strateginio investuotojo? Juk bendros projekto šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos ir ypač Lenkijos – finansinės pastangos leistų tai padaryti.
– Anksčiau buvo įvairių svarstymų, manyta, kad Lietuva viena statys AE. Tačiau visi aiškiai suprantame, kad neturime patirties tokio objekto statybai. Yra įvairių būdų vystyti tokį projektą. Manome, kad pasirinktas būdas, t. y. projekto įgyvendinimas su strateginiu partneriu, žinančiu, kaip tokius projektus daryti, yra saugiausias valstybėms partnerėms, t. y. mūsų kaimynams ir mums patiems.
Strateginio investuotojo dalyvavimas šiame projekte kartu su savo įnašu ir ilgalaikis įsipareigojimas būti kartu daro projektą brandesnį ir valstybėms aiškesnį, kad mes nebūsime kažkuriame šio projekto vystymo etape palikti be ypatingų žinių. Strateginis investuotojas leidžia jaustis užtikrinčiau, kad tas projektas gali būti sėkmingas nuo pradžios iki pabaigos.
– Kokios yra tos stipriosios Visagino AE projekto pusės, kad net po įvykių Fukušimoje ir nuolatinio informacinio spaudimo iš Astravo ir Baltijos AE, vis dar atsiranda rimtai susidomėjusių galimų investuotojų į Visagino Atominės Elektrinės projektą?
– Nenorėdamas komentuoti kitų, staigiai vystomų projektų, turiu pabrėžti, kad mes šį projektą pradėjome nuo strategiškai svarbiausių esminių projektų – nuo poveikio aplinkai studijos, pasverdami visus svarbiausius darbus, reikalingus atlikti, iki technologijos atėjimo. Šie svarbūs darbai neišvengiamai būtini vėliau. Negali pradėti duobės kasimo nežinodamas, kam ją kasi.
Kita vertus, žinome, kad ši elektrinė bus statoma šalia buvusios Ignalinos AE. Visa infrastruktūra, tiek aušinimo, tiek energijos atidavimo ar prijungimo prie elektros energijos tinklo yra aiški, ji tarnavo gerai, jos dydis ir parametrai atitinka tos elektrinės galią. Turime daug privalumų, lyginant su kitų organizacijų vystomais projektais, kurie tai daro ant visiškai tuščios žemės. Todėl man asmeniškai teko išgirsti specialistų komentarus šio projekto atžvilgiu, kad Visagino AE projektas yra vienas iš brandžiausių projektų Europoje. Net nelaimė Fukušimos elektrinėje neatgrasė potencialių strateginių investuotojų ir mūsų derybos su jais vyksta tokiu pat tempu, kaip iki šiol.
– Ar verta buvo anksčiau ir ypač dabar, po įvykių Fukušimoje, tikėtis ES finansinių institucijų paramos Visagino AE projektui?
– ES pagalba konkrečiai šiam projektui yra tai, kad pirmą kartą šiuolaikinės ES istorijoje iš naujo pradėta kalbėti apie naują branduolinės energijos generaciją. Tam reikalui sukurta aukšto lygio grupė, vadovaujama Europos Komisijos. Į ją įtrauktos darbo grupės, kuriose dalyvauja visos projekto valstybės partnerės.
Šioje grupėje nagrinėjamos problemos ir tai, kaip galima palengvinti šio projekto eigą. Ši pagalba yra labai svarbi. Stengsimės išnaudoti visus esamus ES instrumentus, tačiau išskirtinumo, kaip ir bet kuriam iš dalies komerciniam projektui, negalėtume reikalauti.
– Gal galite paaiškinti, kas dabar darosi Ignalinos atominėje elektrinėje. Ar ji saugi, jeigu uždaryta ir jokie cunamiai ar žemės drebėjimai jai nepavojingi? Nes mes įsivaizduojame, kad, išjungi jungiklį ir viskas, ramu. O aš skaičiau, kad net ir uždarius elektrinę, strypus reikia aušinti dar dvejus metus?
– Ir sustabdyta AE tebėra branduolinis objektas, su kuriuo reikia dirbti tvarkingai ir pagal taisykles. Yra terminai, kurie reikalingi išlaikyti panaudotą branduolinį kurą vandeniniuose baseinuose tam tikrą laiką, ir tik tada jie gali būti perkelti į laikino, bet ilgalaikio saugojimo konteinerius. Aikštelės su konteineriais pastatytos prie Ignalinos AE ir nemaža kuro dalis ten perkelta.
Visos saugos priemonės, reikalingos kuro priežiūrai, yra būtinos. Manau ir žinau, kad Ignalinos AE darbuotojai dirba taip, kaip dirbo anksčiau. Dabar jų darbas skiriasi tik tuo, kad blokas yra neveikiantis.
– Mano draugai norvegai man aiškino, kad Ignalinos atominė elektrinė buvo labai nesaugi, todėl ją būtinai reikėjo uždaryti. Ar ir Jūs manote, kad ji uždaryta tik saugumo sumetimais?
– Ignalinos AE visą laiką buvo valdoma saugiai ir nebuvo nė vieno nelaimingo atsitikimo, kuris būtų registruojamas atsitikimų skalėje kaip svarbus. Buvo labai daug papildomų saugos priemonių. 2004 metų data buvo susijusi su mūsų stojimu į ES. Nemanau, kad ši elektrinė buvo tiek nesaugi, kad ją būtinai reikėjo uždaryti dėl saugos.
– Nors Jūs atominės energetikos šalininkas, tačiau kaip vertinate Lietuvos galimybes energiją gauti iš atsinaujinančių šaltinių – vėjo, saulės ir pan.? Ar nevertėtų mūsų valstybei visas pajėgas skirti šiai sričiai?
– Esu šalininkas ir atsinaujinančių šaltinių, ir atominės energetikos, nes neturime alternatyvos branduolinei energijai. Iškastinio energijos kuro medžiagų kainos nuolat auga, iškastinio kuro mažėja. Branduolinė energetika yra ta galimybė užtikrinti pagrindinį mūsų generacijos lygį ilgalaikėje perspektyvoje su nedidele priklausomybe nuo kainos. Netgi dvigubai pabrangus pačiam branduoliniam kurui, elektros energijos kaina nepadidėja daugiau nei 10 proc. Ši kuro rūšis laikoma vietine kuro rūšis todėl, kad branduolinį kurą galima sandėliuoti. Jį gali nusipirkti ilgam laikui į priekį ir žinoti, kad jo kaina jau nesikeis. Tai labai sudėtinga padaryti su kitomis kuro rūšimis.
Esu naujų technologijų mėgėjas, tačiau kai kurių alternatyvių energijos rūšių kaina yra labai didelė. Be to, reikia atsiminti, kad šie energetiniai šaltiniai yra nepastovūs, priklauso nuo klimatinių sąlygų ir negali užtikrinti reikalingo pastovaus energijos kiekio. Jie yra labai geras papildas, turint stabilų balansinį bazinį energijos kiekį. Tam tinka atominės elektrinės, tam tiks efektyvus Elektrėnų naujasis blokas. Turėsime neblogą energijos mišinį ir kiti energijos šaltiniai gali būti vystomi gana dideliu kiekiu.
– Mūsų skaitytojai Jūsų taip pat teiraujasi: 2011 metų spalio pabaigoje Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“ ketina vykti į Tokiją, Japoniją ir pristatyti M.K.Čiurlionio kūrybą. Kelionė truktų apie 10 dienų. „Virgo“ choristės abejoja, ar vykti. Viena vertus, tai atrodo nesaugu. Kita vertus, Tokijuje, kur vyks visi renginiai, situacija tarsi nėra grėsminga. Kokios Jūsų rekomendacijos?
– Šiandien rekomendacijos yra vienareikšmės: Tokijuje nėra jokio radiacinio pavojaus. Siūlau susirasti oficialius radiacijos lygio matavimo puslapius Japonijoje ir stebėti padėtį. Tačiau šiuo metu Tokijuje tikrai nėra jokio pavojaus, per savaitę keletą kartų bendrauju su draugais, gyvenančiais netoli Tokijaus. Taigi nereikia hiperbolizuoti padėties.
– Ačiū už pokalbį.
