Kai kuriuose regionuose perlaidos iš užsienio yra vienintelis išsigelbėjimas ten likusioms šeimoms. Karo alinamoje šalyje ekonominė situacija vis dar sunki, o pigesnės darbo jėgos Ukrainoje ieško įdarbinimo agentūros iš įvairių Europos šalių, 15min sakė S.Prochorovas, atvykęs susitikti su Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų vadovybe.
Kasmet auga į Ukrainą pervedamų perlaidų suma. Tai turi poveikį ne tik namie likusioms šeimoms, bet ir regionams, – sakė S.Prochorovas.
– Vis daugiau ukrainiečių išvažiuoja dirbti į Lenkiją, kitas Vidurio Europos šalis, Lietuvą. Ar tai jaučiasi šalies ekonomikoje?
– Politinė ir ekonominė krizė, kurią išgyvena mano šalis, taip pat ir Rusijos agresija, sukėlė problemų ekonomikoje. Pastaruosius trejus metus krito BVP, ir tik dabar pradeda augti. Didelei daliai ukrainiečių išvykimas dirbti į kitą šalį yra išeitis iš prastos finansinės situacijos. Kaip ir kitur, žmonės taip stengiasi aprūpinti savo šeimas, išmaitinti vaikus.
– Kiek jų išvažiuoja?
– Praėjusiais metais vien tik Lenkija ukrainiečiams išdavė per milijoną leidimų dirbti. Ukrainoje dirba agentūros iš Čekijos, Slovakijos, Rumunijos, Bulgarijos, kurios ieško ukrainiečių darbui šalyse. Taigi daug šalių siekia pritraukti darbo jėgos iš Ukrainos, nes ukrainiečiai yra darbštūs, nekonfliktiški žmonės. Dirbame ne tik Europoje, bet ir JAV, kur ukrainiečiai dirba pasaulinėse korporacijose. Daug ukrainiečių dirba Portugalijoje, Italijoje.
Iš užsienyje dirbančių tautiečių matome naudą – kasmet auga į Ukrainą pervedamų perlaidų suma. Tai turi poveikį ne tik namie likusioms šeimoms, bet ir regionams – finansinis stabilumas yra kur kas didesnis.
– Vadinasi, Ukrainai darbo jėgos emigracija dar nėra tokia skaudi problema, kaip, pavyzdžiui, Lietuvai?
– Išvažiuoja dirbti svetur geriausi savo profesijos atstovai, kvalifikuoti ir mokantys prisitaikyti. Aišku, yra rizikos, kad sumažės darbo jėgos potencialas pačioje Ukrainoje, kai tiek išvažiuoja dirbti svetur. Mes norėtume, kad Ukrainos piliečiai į užsienį vyktų kaip į komandiruotę bendradarbiaujant mūsų ir užsienio šalies įmonėms. Pavyzdžiui, Ukrainos darbuotojai atvyktų į Lietuvos įmonę, ir taip įgautų daugiau patirties bei kvalifikacijos, žinių. Grįžę į Ukrainą jie pritaikytų tai savo šalyje, kad greičiau būtų atgaivinta ekonomika. Taip padidėtų ir darbo kokybė.
Kartais pasitaiko žmonių be atsakomybės – atvažiuoja dirbti į Lenkiją, kažkas pasiūlo daugiau – perbėga ten, po to vėl kažkas pasiūlo daugiau ir vėl pabėga. Tai kuria atmetimo reakciją, kuria neigiamą įvaizdį. Todėl manome, kad darbiniai santykiai turi būti civilizuoti – ukrainiečiai turi dirbti normaliomis sąlygomis, gauti uždarbį tokį, koks yra pažadėtas, gauti draudimą, socialines garantijas – kad pasijustų europiečiais čia dirbdami. Taip norime perimti europietiškas vertybes ir patirtį.
Pateiksiu pavyzdį – vėjo energetika Europoje jau toli pažengusi, o pas mus tik pradeda gimti. Tik dabar pradeda veikti pirmi stambūs vėjo energetikos parkai, dabar kyla klausimas, kas juos sugebės tinkamai prižiūrėti, šis darbas reikalauja didelės patirties, atsakomybės. Ukrainiečiai, dirbdami vėjo energetikos parkuose Europoje, mokosi tai daryti, įgauna žinių. Mes visą ekonomiką perorientuojame prie Vakarų kooperacijos, nors tai reikalauja laiko ir adaptacijos. Ukraina pasirinko vakarietišką kryptį, todėl norime daugiau bendradarbiauti su Vakarų bendrovėmis, ypač kalbant apie personalą.
– Aš ukrainiečių keliavimą paveikė tai, kad šiais metais į Šengeno valstybes jau gali vykti be vizų?
– Ukraina labai patenkinta tuo. Ir tai rodo, kaip ukrainiečiai keliauja. Pavyzdžiui, aš nusprendžiau į Vilnių iš Kijevo atvykti prieš dvi dienas, ir vos gavau bilietų, nes beveik pilni lėktuvai, vietų nėra. Ypač jei išpuola ilgasis savaitgalis, šventės, tai ukrainiečiai lėktuvais traukia į Europą, nes vizomis rūpintis jau nereikia. Pasų kontrolės punkte pastebėjau, kad visi atskrenda su naujais biometriniais pasais, kurie ir leidžia vykti be vizų.
Statistika rodo, kad atvykstančių į Europą skaičius nesiekia 10 procentų, nes tai neduoda leidimo dirbti. Žinoma, kas ieškos darbo ar sutarčių, tas vyks kaip turistas. Atsakyti už visus, kurie atvyks, žinoma, negalėčiau.
– Kai beveik užsidarė Rusijos rinka, Ukrainos įmonėms tenka pirkėjų ieškoti kitur. Kaip sekasi rasti naujų eksporto krypčių?
– Eksporto kryptys pasikeitė, nes daug pramonės dirbo tik su Rusija, pavyzdžiui, mašinų, metalo gamybos įmonės. Tai joms pasijuto rinkos praradimas. Tačiau metalas, rūda ir grūdai sudaro didžiausią eksporto dalį.
JAV, Europos bendrovės ateina į Ukrainą, siūlo gerus atlyginimus. Tačiau, žinoma, karas negali neveikti bendros situacijos, investicijų. Iš kitos pusės, investuojama vis daugiau, pavyzdžiu, į stiklo taros gamybą, statybas.
– Taip jau istoriškai susiklostė, kad kai kurios lietuviškos įmonės dirbo arba dar dirba Kryme, tačiau dėl to jau susilaukė prokurorų dėmesio. Ką patartumėte verslui, kuris dar turi verslo projektų Kryme?
– Nereikia pažeisti tvarkos. Čia yra ir moralinis klausimas. Jei tokioms įmonėms yra normalu dirbti Kryme, jei ten jos gauna gerą pelną, tai, ko gero, jos ten ir toliau dirbs. Kas joms tai uždraus, jei įstatymų nepažeidžia.
– Ar oligarchų vaidmuo Ukrainos ekonomikoje, jų įtaka keičiasi? Juk dėl to atsistatydino ir ekonomikos ministras lietuvis Aivaras Abromavičius.
– Viskas priklauso nuo ekonominės kultūros augimo. Jei verslininkas mato galimybę gauti didelį pelną, tai nėra įstatymo, kuris tai uždraustų. Yra sąžinė, socialinė atsakomybė. Ukrainoje ilgai veikė jėgos principas, ir niekas nesilaikė įstatymų versle, galiojo taisyklė – kas pirmesnis pagriebė, tas ir teisus. Per vieną dieną šios psichologijos nepakeisi.
Kita vertus, jei mes nusprendėme laikytis europinės tvarkos, ten matome kryptį, tai įstatymų laikytis turėsime visi Europoje. Verslo bendrovės ir toliau stengsis gauti didžiausius pelnus, tačiau turi įvykti lūžis, kai yra didesnė socialinė atsakomybė. Jei oligarchai prisideda prie šalies plėtros, tai rodo, kad mes judame civilizuotų santykių link.
