„Lietuvoje aplinka yra labai neapibrėžta, o dėl to investuotojų reikalaujama grąža yra didesnė. Jei, tarkime, investuotojas Vokietijoje tenkinasi 4–6 proc. grąža, Lietuvoje jis reikalaus 10–12 proc. Vien dėl didesnės grąžos reikalavimo kainos Lietuvoje bus didesnės. Ką dar gali padaryti politikai, tai didinti mokestinį, teisinį stabilumą“, – kalba Ž.Mauricas.
Gamintojams prakalbus apie tai, kad sausra brangina grūdus, o dėl to svarstoma kelti maisto produktų kainas, premjeras Saulius Skvernelis užsiminė apie galimus nestandartinius sprendimus, siekiant pažaboti kainas.
„Ne kartą sakiau ir pakartosiu: vyriausybė vertina ir palaiko socialinį dialogą su visomis verslo grupėmis. Tačiau dialogas – tai visų pirma argumentų girdėjimas ir abipusis supratimas, galiausiai bendros pastangos ieškant ir randant socialiai atsakingus sprendimus.
Principas galioja ir šiuo atveju. Jei supratimo, dialogo ir bendrų sprendimų nebus, vyriausybė išnaudos visas įstatymais suteiktas teises ir galias. Prireikus būsime priversti ieškoti ir nestandartinių būdų apginti visuomenės ir vartotojų interesus. Ypač tais atvejais, kai kalbame apie būtiniausius maisto produktus ir paslaugas“, – savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje rašė premjeras.
Siūlo didinti konkurenciją ir šviesti vartotojus
S.Jakeliūno teigimu, valdžia turi du įrankius, kurie galėtų padėti pažaboti kainas. Vienas jų – konkurencijos didinimas.
„Viena kryptis – didinti konkurenciją. Tai yra ir koncentracijos mažinimas, ir lengvesnių sąlygų kitiems prekybininkams ateiti į rinką, ypač miestų centruose, sudarymas. Tai padidintų konkurenciją ir, tikėtina, didieji prekybos tinklai taptų mažiau vyraujantys. Suprantama, kadangi jie yra įsisteigę miestų centruose, tai pakeisti yra labai sunku, tačiau nėra neįmanoma“, – kalba S.Jakeliūnas.
Kita kryptis, pašnekovo teigimu, yra informacijos apie kainas didinimas. Pradedant nuo sistemingo vartotojų švietimo mokyklose, baigiant valstybės institucijų parama žiniasklaidai tam, kad būtų pateikiama objektyvi informacija apie kainas.
„Kadangi komercinė žiniasklaida priklauso nuo reklamos pajamų, kyla klausimas, ar ji yra suinteresuota teikti objektyvią informaciją ir analizuoti kainas, rinkodaros veiksmus, jei gauna reklamos pajamas iš tų prekybos tinklų. Tai reiškia, kad valstybė turi numatyti sistemingas pajamas, skirtas žiniasklaidos priemonėms, kad būtų sistemingai teikiama informacija. Taip pat su informacija susijusi priemonė – vartotojų organizacijų stiprinimas ir jų finansavimas. Kituose pasaulio kraštuose vartotojų organizacijos yra labai stiprios. Jos taip pat leidžia įvairias publikacijas.
Kaip visa tai finansuoti? Galbūt svarstytina idėja apmokestinti vyraujančius prekybos tinklus, ypač tuos, kurie veikia miesto centrų prieigose“, – sako pašnekovas.
Šios priemonės, pasak S.Jakeliūno, galėtų veikti, jei jos būtų taikomos kompleksiškai.
Teisinis, mokestinis neapibrėžtumas yra pats blogiausias dalykas verslui, turintis įtakos kainoms.
Pamirštamas vienas itin svarbus veiksnys
Banko „Luminor“ vyr. ekonomistas Ž.Mauricas sako, kad tuo, jog atsirastų konkurencija, pirmiausia turi rūpintis Konkurencijos tarnyba.
„Suteikti kažkokias lengvatas, specialiai diskriminuoti kelias atrodo gal ir viliojantis, bet taip galima privirti dar daugiau košės. Geriau yra ne privirti daugiau košės, o stengtis kaip įmanoma labiau didinti konkurenciją, kam ir turime Konkurencijos tarnybą. Reikalingas ne tiek sąlygų lengvinimas, kiek stebėjimas, kad nebūtų kliūčių laisvai konkurencijai“, – pažymi Ž.Mauricas.
Pasak jo, informuotumas yra viena esminių konkurencijos sąlygų: „Laisva rinka veikia gerai tada, kai dalyviai turi kiek įmanoma daugiau informacijos. Dėl to tarpukariu ir buvo įvestas reikalavimas rašyti kainas. Iki tol pirkėjas turėdavo derėtis, o pardavėjo derybinė pozicija buvo stipresnė.
Jei visuomenė labai stipri ir informuota, ji gali daryti didžiulę įtaką prekybininkams. Pavyzdžiui, Šveicarijoje viena įmonė, neinformavusi klientų, kepė bandeles iš pusfabrikačių, kai tai paaiškėjo, įmonei teko užsidaryti. Jei mūsų visuomenė būtų tokia, daryti panašius dalykus įmonėms nekiltų noras.“
Pasak jo, tokius dalykus kaip manipuliavimą kainų akcijomis sėkmingai kontroliuoja Valstybinė vartotojų teisų apsaugos tarnyba, tačiau žmonėms trūksta informacijos apie jų teises bei tai, dėl ko į šią instituciją gali kreiptis. Tačiau, jo manymu, visuomenės informavimui apie tai turėtų būti pasitelktos valstybės institucijos.
„Lėšų paskirstymas žiniasklaidai kelia įvairių klausimų – kam paskirstyti, kokiu pagrindu, kiek. Geriau naudoti kitus kanalus – mokyklas, universitetus. Nereikia perlenkti lazdos.
Papildomą apmokestinimą, kurį svarstoma nukreipti žiniasklaidai, prekybos tinklai neabejotinai įskaičiuotų į kainą galutiniam vartotojui. Ypač turint mintyje tai, kad dėl to išauga neapibrėžtumas“, – teigia ekonomistas.
Pasak jo, teisinis, mokestinis neapibrėžtumas yra pats blogiausias dalykas verslui, turintis įtakos kainoms.
„Kodėl prekės ir paslaugos Lietuvoje yra brangesnės nei Vokietijoje? Todėl, kad Vokietijoje verslas žino, jog savo verslo modelį panašiomis arba tokiomis pačiomis sąlygomis jis veikiausiai vykdys ir po penkerių ar 10 metų.
Lietuvoje aplinka yra labai neapibrėžta, o dėl to reikalaujama grąža yra didesnė. Jei, tarkime, investuotojas Vokietijoje tenkinasi 4–6 proc. grąža, Lietuvoje jis reikalaus 10–12 proc. Vien dėl didesnės grąžos reikalavimo kainos Lietuvoje bus didesnės. Ką dar gali padaryti, tai didinti mokestinį, teisinį stabilumą", – pažymi Ž.Mauricas.
Didžiųjų nedarbas sekmadieniais – ne išeitis
S.Skvernelis bei „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis yra išreiškę poziciją, kad didžiųjų prekybos tinklų darbo ribojimas sekmadieniais galėtų būtų įrankis mažinti kainas, nes tai padėtų rinkoje labiau įsitvirtinti mažiesiems prekybininkams. Tačiau tokia teorija išsyk sulaukė nemažai prieštaravimų.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas LRT RADIJUI praėjusią savaitę tikino, kad tai kaip tik padidintų kainas ir priverstų darbdavius atsisakyti tūkstančių darbo vietų.
„Jei būtų priimtas sprendimas drausti sekmadieniais, tektų kalbėti apie mažiausiai 3–4 tūkst. sumažėjusių darbo vietų vien tik tiesiogiai didžiuosiuose prekybos tinkluose. Darbo vietų taip pat mažėtų ir susijusiose objektuose, kadangi aplink juos yra nemažai nuomininkų.
Kadangi tai yra segmentinis ribojimas, išskiriant tam tikrą verslo dydį ir rūšį, tai yra konkurencijos ribojimas. Nė vienoje šalyje nebuvo taip, kad, ribojant konkurenciją, kainos mažėtų. Jos gali tik padidėti“, – tvirtino L.Vilimas.
Tokios pat nuomonės buvo ir ekonomistė Jekaterina Rojaka: „Draudimas dirbti sekmadieniais ar poilsio dienomis teigiamo poveikio neturės, nes mažosios parduotuvės tokiomis sąlygomis veikiausiai prekiaus su didesniu antkainiu, kainos tik kils. Nuo to nukentės tiek vartotojai, tiek darbuotojai, kurie dėl tokių ribojimų neteks darbo.“
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas tuomet teigė nematantis jokių valdžios galimybių reguliuoti kainas.
„Vienintelis veikiantis mechanizmas yra konkurencija. Jei kaina kyla, valdžia nelabai ką gali padaryti, gali tik papolitikuoti. Manau, kad pareiškimai tokio lygio ir yra, nes apie jokias rimtas ar normalias priemones nėra kalbama.
Dabartinėje teisinėje bazėje reguliuoti maisto kainas nėra pagrindo. Net jei būtų priimta keletas naujų įstatymų, jie pereitų Konstitucinio teismo filtrą, kainos vis tiek nesumažėtų. Šildymo kainos yra reguliuojamos jau seniai, tačiau nuo to jos nėra mažos“, – kalbėjo Ž.Šilėnas.
-
R.Karbauskis: imsimės visų priemonių, kad maisto produktų kainos nekiltų
-
Siūlo nesitikėti, kad už drabužius mokėsime tiek pat, kiek ispanai
-
S.Skvernelis įgyvendinti priemones, kurios sureguliuotų kainas, žada jau rudenį
-
Prekybininkai sako esantys atviri dėl tiekėjų sutarčių, abejoja dėl naujo rinkos žaidėjo
