1995–ieji. Lietuvoje – 3,6 mln. gyventojų. Vienam jų tenka vos 750 Lt valdžios sektoriaus skolos.
2012–ieji. Lietuvoje – 3,184 mln. gyventojų. Vienam jų tenka apie 14,5 tūkst. Lt valdžios sektoriaus skolos.
 |
| 15min.lt vizualizacija/Baltijos valstybių skolos |
Kas pasikeitė per 17 metų? Ar paskolos buvo skirtos investicijoms į ateitį, ar tik kasdienei duonai pirkti? To klausėme banko „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio.
– 1995 metais valdžios sektoriaus skola sudarė 11,5 proc. bendrojo vidaus produkto, pernai metų pabaigoje – 38,5 proc. Kas pasikeitė per tuos metus?
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Nerijus Mačiulis |
– Lietuvos skolos didėjimas neturi jokių kitų priežasčių, išskyrus vieną, – biudžeto deficitą. Lietuva nuo nepriklausomybės atkūrimo nė vienais metais neturėjo perteklinio biudžeto, tai yra, kiekvienais metais buvo išleidžiama daugiau, negu gaunama pajamų. Tačiau iki 2008 metų deficitas nebuvo labai didelis, jis buvo nuolatinis. Lietuva nekaupė jokio rezervo, bet ir skola augo nežymiai.
Pagrindinė priežastis, dėl ko įvyko tas šuolis per pastaruosius kelerius metus (2008 metais valdžios sektoriaus skola siekė apie 17,4 mlrd.Lt, dabar – 46,4 mlrd. Lt), tai buvo Lietuvos ekonomikos nuostolis. Jis, aišku, sukėlė biudžeto deficitą – 2009 metais biudžeto deficitas siekė beveik 10 proc., 2010 metais sumažėjo iki maždaug 7 proc., pernai iki 5,5 proc. Aišku, kiekvienais metais tokia dalis vis padidino valstybės skolą.
Ir problema buvo tame, jog, Lietuvos ekonomikai labai sparčiai augant 2004–2008 metais, Lietuvos valdžios sektoriaus išlaidos irgi labai sparčiai didėjo. Tačiau jau tada buvo aišku, kad augimas nėra tvarus, jis tuo metu buvo nulemtas ir perteklinio vartojimo, ir nekilnojamojo turto burbulo. Toje situacijoje valdžios sektoriaus biudžetas turėjo būti perteklinis, turėjo būti kaupiamas apie 2–3 proc. BVP biudžeto perteklius, nes pajamos būtent 2004–2008 metais nebuvo tvarios, buvo vienkartinės, nulemtos nepagrįsto ekonomikos klestėjimo. Aišku, tos pajamos labai staigiai dingo to po, kai Lietuva sugrįžo prie savo potencialo.
– Ar galime sieti faktą, kad itin daug lėšų išleidžiame energetinių išteklių importui, su tuo, kad auga mūsų skola?
– Vis tik tai yra tik maža dalis. Didžiąją dalį sumoka Lietuvos gyventojai ir įmonės. Valdžios sektoriui dėl to našta krenta nedidelė. Šiek tiek, aišku, daugiau moka, nes reikia šildyti valstybines institucijas, viešąsias įstaigas, darželius, tai tas padidina šiek tiek išlaidas, bet tai nėra pagrindinis veiksnys.
Vienas iš pagrindinių veiksnių vis tik kyla iš „Sodros“ deficito. Pernai „Sodros“ deficitas siekė 3 mlrd. Lt, šiemet – apie 2 mlrd. Lt, tai matome, kad socialinio draudimo teikiamos paslaugos, išmokos yra neadekvačios, neatitinka gaunamų pajamų iš sumokamų socialinio draudimo įmokų. Jeigu pažiūrėtume, kaip keitėsi nuo įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvos išlaidos socialinėms išmokoms, tai matome, kad jos padidėjo labai ženkliai – 2004 metais visoms socialinėms išmokoms skirta apie 6 mlrd. Lt, 2008 metais suma jau siekė 17 mlrd. Lt. Tai tikrai toks milžiniškas šuolis, neatitinkantis Lietuvos galimybių. Taip, tai gražus noras paremti pažeidžiamiausius visuomenės narius, bet jis, deja, buvo pagrindinė priežastis, sukūrusi didžiulį biudžeto deficitą ir didėjančią skolą.
– Tai mes skolinomės ne investicijoms, o tiesiog pravalgėme tuos pinigus?
– Būtent, ką aš ir norėjau pasakyti, kad to biudžeto deficito ir skolos didėjimo šaltinis buvo „Sodros“ deficitas. Mes skolinomės tam, kad mokėtume pensijas, pašalpas, kompensacijas už šildymą, kitus komunalinius patarnavimus, tiesiogine to žodžio prasme, visa skola buvo suvalgyta, panaudota būtent tos didelės krizės pasekmių amortizavimui. Deja, tai nebuvo produktyvus skolos augimas.
– Kaip galėtumėte paaiškinti Estijos fenomeną? Šalies ūkis auga, tuo metu valdžios sektoriaus skola mažėja (1995 metais valdžios sektoriaus skola sudarė 8,2 proc. BVP, 2011 metų pabaigoje – 6 proc. BVP)?
– Fenomenas labai paprastas – Estija beveik visais metais turi biudžeto perteklių ir kaupia tam tikrus rezervus, nedidina nei socialinių išmokų, nei kitų išlaidų, neturėdama tam galimybių. Tai Lietuvoje prieš kiekvienus rinkimus mes matome tokius pažadus, kuriuos visus įgyvendinus Lietuva bankrutuotų per porą metų. Kažkaip tų pažadų nemažėja, jie patinka rinkėjams ir dėl to mes turime ne tokias atsakingas vyriausybes. Estijoje visos vyriausybės buvo daug liberalesnės, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo orientavosi į fiskalinę drausmę – subalansuotą biudžetą, skolos nedidėjimą, mažesnius mokesčius, paskatinimą privataus sektoriaus. Lietuva, dar nesukūrusi jokio gerbūvio, puolė galvoti, kaip čia kam ką perskirstyti. Tai ir sukūrė grėblį, ant kurio labai smarkiai užlipome 2008 metų pabaigoje.
Naujausius duomenis apie Lietuvos finansinius rodiklius galite rasti Finansų ministerijos puslapyje.
Valdžios sektoriaus skola – centrinės valdžios, vietos valdžios ir valstybės socialinės apsaugos fondų skola.
Biudžeto deficitas – biudžeto išlaidų perviršis, palyginti su įplaukomis.
Straipsnyje pateikiami skaičiavimai ir diagrama parengta remiantis Europos statistikos biuro, Lietuvos statistikos departamento, Finansų ministerijos duomenimis.
