Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Verslas, gimęs iš 10 litų

„Neparduotuvėje“ galima rasti gausybę Lietuvos dizainerių kurtų mielų daikčiukų.
„Londono žinių“ nuotr. / „Neparduotuvėje“ galima rasti gausybę Lietuvos dizainerių kurtų mielų daikčiukų.
Šaltinis: „Londono žinios“
0
A A

Manote, įmanoma genialią idėją įgyvendinti turint kuklutį 10 litų kapitalą? Lietuvė Dovilė Mačiulytė, viena iš krautuvės „Not a shop“, arba „Neparduotuvė“, įkūrėjų, praktiškai įrodė, kad tai visai realu. Jai tai pavyko, ir ne bet kur – ne Danijoje, kur subrendo, ne Anglijoje, kur baigė mokslus, o gimtojoje Lietuvoje, į kurią sugrįžo neribotam laikui, kad vieną dieną vėl pakeltų sparnus įgyvendinti naujų idėjų.

„Neparduotuvės“ pavadinimas leidžia suprasti: čia nenusipirksi pieno ar duonos. Užtai galima rasti originalių Lietuvos dizainerių kurtų daiktų: nuo papuošalų ar rankinių iki žaislų ir skanumynų. Dalį pelno, gauto už parduotus daiktus, „Neparduotuvės“ įkūrėjos skiria socialiniams projektams. Kadaise iš tokios beprotiškos idėjos visi tik juokėsi, bet šiandien krautuvėlė Vilniuje jau vos išsitenka kukliose patalpose ir ieško didesnių erdvių.

Pasirinkome remti socialinę atskirtį patiriančias grupes, nes atrodė, kad šioje srityje yra labai daug neišnaudotų galimybių, o mūsų taikomas investicinės filantropijos modelis – tai efektyvus būdas kurti ilgalaikį teigiamą pokytį.

Pradžia – su 10 litų kapitalu

– Vakaruose darbas nevyriausybiniame sektoriuje nesiekiant naudos sau – ypač populiarus. Lietuvoje tai vis dar gana nauja ir jaunimo skeptiškai vertinama praktika. Ką konkrečiai šioje srityje yra tekę nuveikti Jums? – „Londono Žinios“ paklausė „Neparduotuvės“ vadovės D. Mačiulytės.

Norėčiau į šį klausimą atsakyti po dar penkerių metų – šioje srityje esu labai trumpai, tad ir mano patirtis nėra didelė. Na, bet per šiuos metus mes įsteigėme labdaros ir paramos fondą „Mūsų fondas“, atidarėme labdaros krautuvę „Not a shop“ (jau ieškome erdvesnių patalpų

Vilniaus senamiestyje), gavome dviejų tarptautinių fondų paramą, rengiame socialines dirbtuves, kuriose gaminame produktus, juos vėliau parduodame ir dalį pelno grąžiname socialinę atskirtį patiriančioms grupėms arba kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, mūsų partneriams. Kol kas viskas, ką darau, man yra nauja, įdomu ir aš dar labai daug ko turiu išmokti.

– Ar nebuvo baisu Lietuvoje atidaryti „Neparduotuvę”, kurioje parduodami Lietuvos dizainerių kurti daiktai, o gautas pelnas skiriamas socialiniams projektams? Nedvejojote, kad galite likti nesuprastos?

Man (manau, ir Erikai Lastovskytei, su kuria kartu įkūrėme krautuvę) nėra labai svarbu likti suprastai. Svarbiausia 100 proc. tikėti tuo, ką darai ar ruošiesi daryti. Tada suteiki sau erdvės ir laiko išsiugdyti pasitikėjimą, o natūraliai ir nuolat kylančios baimės bei dvejonės tampa teigiamu aspektu – jos priverčia sustoti ir pagalvoti, ar vis dar darai tai, ką norėjai. Iš tiesų ne, kiek atsimenu, dėl kitų žmonių nedvejojome. Gal labiau juokėmės, nes girdėjome komentarų, kad esame išprotėjusios – kas pradeda veiklą turėdamas 10 litų kapitalą?.. Labiau baiminomės ne dėl „Not a shop“ atidarymo, o dėl to, kad nepavyks jos atidaryti.

Garsūs žmonės nelieka abejingi

– Kaip į Jūsų idėją reaguoja garsūs žmonės, į kuriuos kreipiatės? Ar buvo tokių, kurie atsisakė dalyvauti?

Taip, buvo. Vienas, žymus, kiek atsimenu. Tik neatsimenu, kodėl atsisakė, bet čia tai normalu.  Visi kiti sutiko, per atidarymą jau turėjome daugiau nei keturiasdešimties menininkų daiktų. Meno žmonės reagavo ir reaguoja labai teigiamai.

– Kokie žmonės šiandien yra prisijungę prie jūsų akcijos?

Na, savo daiktų krautuvei yra padovanoję dizaineriai Seržas Gandžumianas, Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė („LT–identity“), Gabrielė Januškevičiūtė. Neseniai vykusiame tyliajame aukcione dalyvavo Algis Ramanauskas–Greitai, Leonas Somovas ir Jazzu, Giedrė Vitkauskaitė iš grupės „Empti“, „Antis“, „Poliarizuoti stiklai“, švedų grupė „Little Dragon“. Ne per seniausiai sulaukėme Aleksandro Pogrebnojaus laiško, kuriame jis sako, kad taip pat norėtų prisidėti ir padovanoti savo daiktų.

– Kaipgi pasirenkate, kokius projektus remti, kai tų, kuriems reikalinga parama, yra tiek daug?

Matote, mes ne tiek remiame kitų projektus, kiek pačios juos kuriame ir vykdome. Pasirinkome remti socialinę atskirtį patiriančias grupes, nes atrodė, kad šioje srityje yra labai daug neišnaudotų galimybių, o mūsų taikomas investicinės filantropijos modelis – tai efektyvus būdas kurti ilgalaikį teigiamą pokytį.

Siauras požiūris varo į neviltį

– Ar pati turite įsigijusi daug daiktų iš savo parduotuvės?

Nesu, bet manau, kad viena rankinė manęs tikrai laukia. Į ją žiūriu nuo atidarymo, tik pinigų vis pritrūkstu, bet tikiu – jau greit. (Šypsosi.)

– Minėjote, kad „Neparduotuvė“ organizuoja ir tyliuosius aukcionus. Kas tai?

Tylieji aukcionai – kai garsių žmonių daiktai parduodami per nustatytą terminą, pavyzdžiui, per dvi savaites arba mėnesį. Žmonės, norintys įsigyti kokį nors daiktą, pasiūlo savo kainą ir palieka kontaktus. Jei kas nors pasiūlo daugiau, mes informuojame prieš tai siūliusįjį ir t. t. Pasibaigus terminui laimi didžiausią kainą pasiūlęs žmogus. Prieš savaitę baigėsi mūsų pirmasis tylusis aukcionas. Buvo smagu, vyko įtempta kova: „Little Dragon“ dovanoto tambūrino kaina pakilo 900 proc. – vos spėjome suktis. 

– Kiek laiko suryja darbas „Neparduotuvėje“?

Šiandienos ir rytojaus. Jei rimtai, tai visą. Nes „Mūsų fondo“ ir „Not a shop“ veiklos yra persipynusios ir neatsiejamos, o kadangi esame visai jaunos, nuolat judame į priekį – atrodo, dar tiek kalnų teks nuversti, kol tvirtai stovėsime ant kojų.

 – Kas per šiuos metus labiausiai nustebino, pradžiugino, o gal ir nuliūdino?

Labiausiai džiugina, kad yra daugiau gerų ir šviesių žmonių, nei aš tikėjausi. Ir kad jie ne kažkur „ten“, o visur aplink mus. Tokių žmonių palaikymas yra neįkainojamas sunkiomis akimirkomis. Liūdina valdžia, kad nėra kuriamos palankios sąlygos nevyriausybinių organizacijų veiklai, liūdina, kai susiduri su įtakingais žmonėmis, kurių siauras požiūris varo į neviltį. Žinoma, kalbu labai bendrai ir subjektyviai, bet per šį trumpą laiką nevyriausybiniame sektoriuje man susidaro įspūdis, kad filantropinės visuomenės plėtrą stabdo tie, kurie turėtų ją skatinti.

– Metas didžiuotis savimi

– Baigėte mokslus šiaurės Anglijoje, Lidso universitete „Leeds Metropolitan“. Ko gero, ką nors panašaus į „Neparduotuvę“ laisvai galėjote atidaryti kur nors Londone, ten ji susilauktų šimteriopai daugiau dėmesio. Kodėl grįžote į Lietuvą?

Hm... Maniau, kad mano viešųjų ryšių specialistės karjera truks šiek tiek ilgiau. Kol gyvenau Anglijoje ir net pirmuosius dvejus metus Lietuvoje, apie jokią labdaros krautuvę net negalvojau.

– Ar lietuviai jau subrendę dirbti ne tam, kad susikrautų turtus, o kad sukurtų ką nors prasmingo, gero, įdomaus? Ar daug tokių žmonių, bendraminčių sutinkate?

Taip. Manau, kad tie, kuriems tai priimtina, kurie yra subrendę ir pasiruošę, vienu ar kitu būdu tai jau daro. Tiesa, tai nėra madinga, bet kai pradėjau suktis šiame rate, supratau, jog bendraminčių yra daug daugiau, nei maniau. Galbūt taip būna visada. Bet Lietuvoje gana prasti popieriai su žiniasklaidoje kuriamu  lietuvio paveikslu. Mes toli gražu nesame tokie „sustabarėję“ ir būtų tiesiog nuostabu, jei greičiau pribręstume savimi didžiuotis.

Kol gyvenau Anglijoje ir net pirmuosius dvejus metus Lietuvoje, apie jokią labdaros krautuvę net negalvojau.

– Kokios problemos Jus asmeniškai jaudina labiausiai: vaikai, seneliai, atskirtis, smurtas, patyčios?

Asmeniškai – seneliai, arba senjorai. Todėl, kad  juose galiu įžvelgti savo močiutę, mamą, galų galę ir save. Bet darbe daug kas priklauso nuo problemos lygio ir nuo to, kiek esi į tai įsigilinęs. Jei tampi kokio nors fenomeno ar problemos dalimi, tai neišvengiamai pasidaro svarbiau už kitas sritis. „Mūsų fondas“ koncentruojasi į socialinę atskirtį patiriančių grupių problemas, tai aprėpia visas jūsų išvardytas sritis. Šiuo metu pagrindinė programa yra skirta smurtą patyrusių moterų paramai. Bet tuo pat metu organizuojame dirbtuves senjorams, neįgaliesiems ir vaikams iš globos namų.

Gyvenimas Lietuvoje baugino

– Svetur praleidote aštuonerius metus. Kur dar, be Anglijos, teko pagyventi?

Ketverius metus gyvenau Danijoje, Kopenhagoje.

– Kaip ir kodėl atsidūrėte toli nuo Lietuvos?

Regis, 1999 m.,  kai man buvo šešiolika, tėvui pasiūlė darbą Kopenhagoje ir mes išvažiavome. Ten aš baigiau Tarptautinę Kopenhagos mokyklą, paskui metus dirbau ir taupiau pinigus mokslams. Na, o tada trejus metus Lidse studijavau viešuosius ryšius, metus padirbėjau Londone ir supratau, kad – viskas – didžiausias (ir įdomiausias) iššūkis man dabar – grįžti į Lietuvą. Taip ir padariau.

– Visą tą laiką tvirtai žinojote, kad vieną dieną grįšite?

Na, tas „grįšite“ skamba kaip galutinis apsisprendimas. O aš manau, kad nebe tie laikai, kai privalome apsispręsti – grįžti, negrįžti ar kažkur pasilikti. Aš tikrai žinojau, jog kada nors gyvensiu Lietuvoje, bet esu įsitikinusi: ateityje gyvensiu dar kur nors kitur. Mane labai traukė Lietuva. Kai išvažiuoji šešiolikos, dar mažai suvoki apie pačią šalį, kaip ten kas veikia, kaip joje žmonės dirba, ką vertina, kaip kuria šeimas, kaip eina pas gydytoją, kas yra garsūs žmonės, ką veikia prezidentas ir t. t. Žodžiu, man buvo labai įdomu ir tuo pat metu baugu. Atrodė, galiu persikelti į bet kokią pasaulio šalį ir tiksliai žinosiu, ką reikia daryti, o kaip pradėti gyvenimą savo gimtoje šalyje, kai subrendai užsienyje, man buvo visai neaišku.

– Ar gyvenant svetur buvo akimirkų, kai gailėjotės išvykusi?

Ne, nesigailėjau, bet Kopenhagoje niekada nepritapau ir nesijaučiau laiminga ar turinti galimybę ką nors pakeisti. Reikėjo baigti mokyklą ir sulaukti 18 metų. Tokie buvo mano tuometiniai tikslai.

– Piktinatės ar palaikote tuos, kurie (ypač Lietuvoje) mėgsta garsiai smerkti emigrantus?

Yra patarlė: tušti puodai garsiai skamba. Tad man atrodo, jog smerkti (ypač garsiai) kitus žmones (ne nusikaltėlius) – tai neišmintingų žmonių bruožas. Klaidinga manyti, kad galime iki galo suvokti kitų žmonių veiksmų priežastis, tad kokią teisę turime ką nors teisti?

– Kokių dar ambicingų idėjų turi „Neparduotuvės“ įkūrėjos?

Ooooo... Čia prireiktų dar kelių puslapių. Baisu net pradėti kalbėti, tikiuosi, galėsime parodyti – už mus kalbės pasiekti rezultatai.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką