Tačiau vienas geras pusmetis dar nekompensuoja to, kas Lietuvos pramonėje vyko pastarąjį dešimtmetį.
Per šį laiką pramonės dalis Lietuvos sukuriamoje pridėtinėje vertėje sumažėjo nuo maždaug 22 iki 17 proc. 2023 m. pabaigoje ji dar siekė 19 proc., šiandien – 17,15 proc.
Ir reikia pripažinti, kad net penki procentiniai punktai per dešimtmetį žemyn yra per daug, kad tai būtų galima paaiškinti vien ekonomikos ciklais.
Įdomu tai, kad Lietuvos ekonomika augo, tačiau pramonė kartu su ja – ne. 2023 m. pramonė sukūrė 13,26 mlrd. eurų pridėtinės vertės, 2025 m. – 13,04 mlrd. eurų. Vadinasi, nominali pramonės sukurta vertė per dvejus metus net negrįžo į 2023 m. lygį, nors visa ekonomika per tą laiką augo.
Todėl nors trumpalaikis pramonės atsigavimas džiugina, atviras lieka klausimas, ar jis virs naujomis investicijomis ir našumo augimu, galinčiais pakeisti dešimtmetį besitęsiančią blogą tendenciją.
Panašią problemą matome užsienio prekyboje. 2022 m., karo ir energijos krizės metais, Lietuvos prekybos prekėmis deficitas pasiekė 8,23 mlrd. eurų. Tada rezultatą buvo galima laikyti išskirtinio šoko pasekme. Tačiau pasibaigus didžiausiam energijos kainų šuoliui prekybos balansas į ankstesnį lygį negrįžo. 2025 m. deficitas vėl išaugo iki 6,59 mlrd. eurų, o pagal pirmųjų penkių šių metų mėnesių tempą 2026 m., jei jis išliktų, gali siekti apie 6,7–7 mlrd. eurų.
Taigi matome dvi lygiagrečias problemas: pramonės dalis ekonomikoje mažėja, o prekių prekybos deficitas išlieka didelis. Ir čia verta pasižiūrėti, ką tuo metu daro kitos valstybės.
JAV gamybos dalis ekonomikoje yra mažesnė nei Lietuvoje. Tačiau Vašingtonas į prarastą pramoninę bazę reaguoja rimtai ir labai konkrečiomis priemonėmis. 2026 m. tebegalioja pažangiosios gamybos mokesčių kreditai JAV pagamintiems baterijų, energetikos ir kitų strateginių sektorių komponentams. Pramonės politika vis glaudžiau siejama ir su nacionaliniu saugumu bei priklausomybės nuo Kinijos mažinimu.
JAV labai rimtai vertinamas klausimas, kokią gamybą valstybė nori išlaikyti savo teritorijoje ir kiek yra pasirengusi už tai sumokėti. Subsidijos, gamybos mokesčių kreditai, tarifai ir strateginių tiekimo grandinių lokalizavimas tapo efektyviais ekonominės politikos instrumentais. Lietuva tokios fiskalinės galios neturi. Bet tai tik dar labiau didina mokesčių ir investicinės aplinkos, kurią galime kontroliuoti patys, reikšmę.
Airija – dar vienas pavyzdys, iš kurio verta mokytis. 2026 m. paskelbti jos nacionalinių sąskaitų duomenys rodo, kad 2025 m. vien apdirbamoji gamyba sukūrė 176,8 mlrd. eurų pridėtinės vertės, o visa pramonė – maždaug trečdalį šalies pridėtinės vertės. Tai išskirtinė ekonomikos struktūra, kurios, tiesa, negalima tiesiogiai lyginti su Lietuvos rodikliais: didelę Airijos pridėtinės vertės dalį kuria sektoriai, kuriuose dominuoja užsienio kapitalo bendrovės.
Tačiau būtent todėl Airijos pavyzdys įdomus. Didelė tarptautinių bendrovių koncentracija yra jos mokesčių politikos pasiekimas – valstybė dešimtmečius konkuravo dėl tarptautinio kapitalo, technologijų ir aukštos pridėtinės vertės gamybos, o šią politiką tęsia ir dabar. 2026 m. Airija padidino R&D pelno mokesčio kreditą nuo 30 iki 35 proc. kvalifikuotų išlaidų. Nors tai nėra modelis, kurį Lietuva galėtų tiesiog nukopijuoti, bet jis parodo, kaip mokesčių sistema naudojama konkuruojant dėl to, kur bus investuojama ir kuriama aukštos pridėtinės vertės gamyba.
Lietuvos padėtį, be abejo, komplikuoja ir dar viena – esminė – aplinkybė. Esame prie rytinės NATO sienos. Geopolitinė rizika daliai investuotojų įskaičiuojama į finansavimo, draudimo ir reikalaujamos grąžos kainą. Savo geopolitinės padėties pakeisti negalime. Tačiau galime nuspręsti, kaip šią riziką galime kompensuoti investuotojams. Ir ne tik užsienio, bet ir saviems. Juos dažnokai pamirštame.
Bet mes kol kas sukame kitu keliu. Per dvejus metus standartinį pelno mokesčio tarifą padidinome nuo 15 iki 17 proc., tačiau iki šiol neturime Estijos principo, pagal kurį įmonėje paliekamas pelnas neapmokestinamas iki jo paskirstymo. Lietuvoje teturime atskiras ir komplikuotas investicijų skatinimo priemones ir lengvatas.
Kita vertus, geopolitika Lietuvai yra ne tik papildoma investicijų rizika. Ji keičia ir pačią Europos pramonės paklausą. Lietuva 2026 m. gynybai skiria 5,38 proc. BVP – vieną didžiausių dalių NATO. Europa tuo pat metu didina gynybos finansavimą ir ieško, kur gaminti daugiau amunicijos, bepiločių sistemų, elektronikos, optikos, jutiklių, ryšių įrangos ir kitų karinių pajėgumų. ES vis plačiau atveria finansavimą ir dvejopos paskirties technologijoms – nuo dirbtinio intelekto ir robotikos iki pažangiųjų medžiagų.
Lietuvai gynybos pramonė ir dvejopos paskirties gamyba gali tapti viena iš priemonių stabdyti pramonės dalies mažėjimą. Taip pat jau turimi metalo apdirbimo, elektronikos, lazerių ir fotonikos, inžinerijos, IT, medžiagų bei kitų sektorių pajėgumai galėtų patekti į Europos gynybos tiekimo grandines. Lietuva jau moka didžiulę kainą už saugumą. Gyvybiškai svarbu, kokia šių pinigų dalis kartu taps užsakymais, technologijomis ir gamybos pajėgumais Lietuvoje, o kokia tiesiog liks importu.
O sąlygos tradicinei pramonei šiuo metu lengvesnės netampa. Per dvi savaites „Brent“ nafta buvo pabrangusi apie 27 proc., Europos TTF dujų kaina nuo liepos pradžios – daugiau kaip 45 proc. Kartu padidėjo infliacijos ir palūkanų normų lūkesčiai. Pramonei tai reiškia didesnes energijos, logistikos ir finansavimo sąnaudas.
17,15 proc. kritimas – viso dešimtmečio ekonominės trajektorijos rezultatas. O 4,9 proc. šių metų augimas – kol kas tik pirmas ženklas, kad ją galime keisti, bet dar ne įrodymas, kad jau pakeitėme. JAV gamybą susigrąžina mokesčių kreditais ir kitomis valstybės paskatomis. Airija mokesčių sistema konkuruoja dėl kapitalo, R&D ir aukštos pridėtinės vertės veiklos. Lietuva turi dar vieną pasirinkimą – augančią Europos gynybos paklausą paversti savo pramonės politika.
Tam reikės ne vien daugiau pinigų. Reikės sąlygų kapitalui likti ir būti investuojamam Lietuvoje. Reinvestuojamo pelno neapmokestinimas būtų vienas iš tokių sprendimų.
