Dabar populiaru
Publikuota: 2015 balandžio 4d. 19:19

Nemunėlio Radviliškio senelių namuose senoliai gyvena taip, kad kiti gali tik pavydėti

Globos namų darbuotojų kapela
Investuotojų forumo nuotr. / Globos namų darbuotojų kapela

Mažame Nemunėlio Radviliškio miestelyje veikiantys Onos Milienės senelių namai jau greit minės 20-metį. Laiku ir vietoje atsiradęs mažutis vietinis bendruomenės verslas pernelyg netuština nei namų gyventojų, nei savivaldybės kišenių, tačiau sprendžia itin aktualią ir pastaruoju metu visuomenėje ryškėjančią problemą: kur ir už kiek gyventi senoliui, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra?

Moteris senoliams skyrė savo asmeninį namą

Senelių namų direktoriaus Liudviko Pleiškio teigimu, šių namų įkūrimą parėmė kaimo kraštietė, gydytoja iš Vokietijos, o viena senolė padovanojo senelių namams savo namą. 

„Tuomet dirbau seniūnu ir atvažiavusi gydytoja iš Vokietijos paklausė, kuo galėtų padėti. Ji buvo mūsų kraštietė. Pasakiau, kad mūsų rajone yra tokių suvargusių žmonių, jiems sunku vieniems tvarkytis. Kilo idėja įkurti senelių namus. Švietimo skyrius lyg ir skyrė tam šiokį tokį namelį, tačiau apskaičiavom, jog jam suremontuoti reiks itin daug pinigų. Ir atsisakėm.

O mano kaimynystėje gyveno Ona Milienė – tokia vieniša močiutė. Na, ji sužinojo, kad mes kažką tokio galvojame daryti

Ir sako: „tai ateikite pas mane“. Pagalvojau, kad tikrai bus paprasta – surinksime pensijas, pasamdysime šeimininkę ir išlaikysime tuos kelis senelius“, – prisimena     L.Pleškys. 

Vėliau minėta šio krašto buvusi gyventoja iš Vokietijos pasiūlė pagalbą daiktais, baldais, drabužiais ir patalyne, padėjo nupirkti dar vieną sodybą, kad senelių namai išsiplėstų iki dviejų namų su pagalbinėmis patalpomis. 

Nuo to laiko čia nuolat gyvena apie 20 senyvo amžiaus žmonių. Vieni jų nebeatsikelia iš lovos, kiti turi psichinę negalią. 

Investuotojų forumo nuotr./Globos namų mecenatė Ona Milienė
Investuotojų forumo nuotr./Globos namų mecenatė Ona Milienė

Savivaldybė lieka skolinga

Čia apsistoję seneliai aprūpinami medicinine priežiūra, maitinimu, gali užsiimti įvairomis veiklomis. Šiai įstaigai jie atiduoda 80 proc. savo pensijos, dar po 520 litų už kiekvieną senolį moka Biržų rajono savivaldybė. 

Vis tik L.Pleškys sako, jog baigiantis metams savivaldybėje ima stigti lėšų, tuomet ji senelių namams lieka skolinga apie 20–30 tūkstančių litų. 

„Kažkiek atsargos (atsarginių lėšų, – red. past.) visada prilaikom,– sako   L.Pleškys. – Su tokia veikla juk negali bankrutuot ir išvaryt visų į gatvę.“

Namų vadovybė ir darbuotojai tvarkosi ūkiškai. Jie neseniai pasidarė kokybišką remontą ir gavo tris europinius sertifikatus, jog patalpos atitinka higienos normas, yra pritaikytos patogiai gyventi. 

L.Pleškio teigimu, jei visus remonto darbus senelių namai būtų pirkę konkursų būdu, savivaldybės parama būtų ištirpusi akimirksniu. 

Senoliai turi veiklos

Vis tik O.Milienės senelių namų vadovas skundžiasi, jog pastebėjusi, kad šiuose namuose taupiai tvarkomasi, savivaldybė tuo naudojasi. Analogiškiems kitame rajone įsikūrusiems senelių namams skiriamas didesnis finansavimas. 

„Sako – jums čia kaime juk lengviau“, – savivaldybės atstovų žodžius perfrazuoja L.Pleškys. 

Už pramogas čia atsakinga senjorų kapela – vieni groja, kiti susirenka paklausyti ir patrepsėti.

Šie senelių namai priima norinčius iš visų rajonų – nuo Suvalkijos iki Žemaitijos. O.Milienės senelių namai įsikūrę gamtos apsuptyje, tarp dviejų upių, tad senoliai mėgsta pasivaikščioti, o atėjus pavasariui puola sodinti daržuose pomidorus ir gėles – kiekvienas turi atskirą žemės plotą. Moterys neretai užsiima mezgimu ar kitais rankdarbiais.

Už pramogas čia atsakinga senjorų kapela – vieni groja, kiti susirenka paklausyti ir patrepsėti. 

Slaugos paslaugos kainuoja keliskart brangiau

Dažnai Lietuvos didmiesčiuose senoliai laukia ilgoje eilėje į valstybės finansuojamą vietą pensionate ar senelių namuose. O privačių globos namų kainos – labai įvairios ir dažniausiai – viešai neskelbiamos. Jos nustatomos pagal senjoro pensijos dydį, turimas pajamas ir tai, ar jo gyvenimą pensionate sutinka kompensuoti valstybė. 

Seimo Socialinių ir darbo reikalų komiteto pirmininkas Rimantas Dagys žurnalistams yra sakęs, jog vieno senolio išlaikymas globos namuose dar neįvedus euro kainavo apie 3 000 Lt (870 eurų) per mėnesį. Didžiausią šių išlaidų dalį sudaro globos namų infrastruktūros išlaidos. Remiantis kitais šaltiniais, vieno senjoro, kuriam reikia nuolatinės globos išlaikymas valstybei gali kainuoti apie 2000 litų (580 eurų).

Žinoma, namuose rūpintis senoliais pigiau, tačiau tuomet pasiryžę tai daryti artimieji gaudavo apie 800 litų (apie 230 eurų) išmoką. Žiniasklaidoje aprašytose istorijose dauguma guosdavosi, jog negalią turinčių ar prie lovos prikaustytų senolių priežiūra jiems kainuoja nuo 1800 iki 2000 litų (nuo 520 iki 580 eurų) per mėnesį.

Senelių namų ir įvairių slaugos paslaugų poreikis ne tik Lietuvoje, tačiau ir kitose Europos valstybėse tik auga, nes visuomenė sensta. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje beveik dešimtadalis visų gyventojų yra vyresni nei 75-erių metų amžiaus.

Statistikos departamento duomenimis, 2010-aisiais socialinę pagalbą ir globą namuose gavo 12 670 žmonių. 

Tuo metu, Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje 10 tūkstančių gyventojų tenka apytikriai 17 slaugos lovų. O dabar prisiminkime anksčiau pateiktą skaičių – iš šių 10 tūkstančių, dešimtadalis yra vyresni nei 75-erių metų.

Tokioje situacijoje institucijos kaip O.Milienės globos namai tampa išsigelbėjimu. Jei tokių vietos bendruomenių pridygtų kiekviename rajone – ir senoliai būtų laimingesni, ir savivaldybė sotesnė. 

Statistikos departamento duomenimis, 2010-aisiais socialinę pagalbą ir globą namuose gavo 12 670 žmonių. 

Artėjantis laikotarpis – galimybių metas

Nacionalinio socialinės integracijos instituto („Žmogui.lt“) vadovas Arūnas Survila teigia, jog Biržų rajone įsikūrę senelių namai – puikus savarankiško gyvenimo namų pavyzdys.

„Bendruomenė susidūrė su problema – dalis žmonių turi mažesnes finansines galimybes. Jie nepasirinko tų didžiųjų senelių namų, o norėjo likti savo aplinkoje. Išnaudodami vietos resursus jie sukūrė alternatyvą tradiciniams senelių namams“, – sakė A.Survila.  

Ir nors tokia bendruomenės organizacija sutaupo gerą kapšą pinigų savivaldybei, A.Survilos teigimu, savivaldos institucijos vis tiek atrodo labiau suinteresuotos išlaikyti didžiulius valstybinius senelių namus ir jų administraciją, nei atverti galimybes bendruomenėms.

Senolių priežiūrai galima panaudoti kaimo plėtros programos lėšas, tačiau praėjusiame finansiniame laikotarpyje pinigai dažniausiai buvo skiriami įvairioms patalpoms remontuoti. Naujų bendruomenės savarankiško gyvenimo namų neatsirado. 

Kurios organizacijos Lietuvoje – sovietinis „kelmas“?

Savarankiško gyvenimo namai galėtų būti alternatyva ne tik senelių, bet ir psichikos negalią turinčių ligonių, iš vaikų namų išėjusių jaunų žmonių priežiūrai. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija didžiąją dalį numatomų 60 mln. litų (apie 17,3 mln. EUR) planuoja skirti savarankiško gyvenimo namams kurti. Taip pat egzistuoja Kaimo plėtros programa „LEADER“, į kurios lėšas galėtų pretenduoti tie, kurie nori steigti panašius savarankiško gyvenimo namus 

Plačiai žiniasklaidoje aprašyti Švėkšnos globos namai yra tradicinių sovietinių namų pavyzdys – darbuotojų juose yra panašiai tiek, kiek gyvena jaunuolių. Visą šią struktūrą išlaikyti brangiai kainuoja.

„Socialinė gerovė turi būti vystoma taip, kad iš skiriamų lėšų daugiausia naudos gautų galutinis naudos gavėjas. Tas, kuriam tos pagalbos labiausiai reikia. Ne administracija, ne darbuotojai, ne didžiulių pastatų mūrai. Daugiausia pinigų turi likti žmogui. Sakyčiau, visos tos didžiulės organizacijos yra sovietinis „kelmas“, – sakė A.Survila.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką