„Kai man suėjo 50 metų, pagalvojau, kad noriu naujų iššūkių. Mano draugas Tenerifėje dirbo gidu. Jis ir pasiūlė ten kurti savo verslą. Atsidariau savo gėlių saloną, išmokau ispanų kalbą, nes be jos dirbti buvo tiesiog neįmanoma“, – pasakoja žinomas uostamiesčio floristas. Anot jo, sąlygos nuosavam verslui Tenerifėje buvo palankios: „Nereikia vesti jokios didelės buhalterijos. Svarbu, kad fiksuotum išlaidas ir pajamas. Kasos aparatas – ir tas nefiskalinis. Nereikia pildyti jokių žurnalų. Nepriklausomai nuo pajamų reikėdavo mokėti socialinio draudimo mokesčius. Buhalterei kas mėnesį mokėdavau 40 eurų per mėnesį, nes reikdavo parengti tik metines ataskaitas“.
S.Kaminsko įkurtas gėlių salonas veikė Los Kristianose, Tenerifės salos pietvakariuose – turistų pamėgtame mieste. Vyras taip pat aktyviai darbavosi puošdamas viešbučius, dekoruodamas bažnyčias vestuvėms – pastarąsias Kanaruose itin mėgsta kelti skandinavai. Sigitas džiaugiasi turėjęs galimybę pažinti daugybės skirtingų kultūrų žmonių, kurie į salą atvykdavo iš visų pasaulio kampų. Kartais per dieną su klientais tekdavo bendrauti ir septyniomis skirtingomis kalbomis.
„Kanarų salos labai kosmopolitiškos, suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio. Klientai būdavo labai įdomūs. Ateidavo vokiečiai, kurie kalba tik vokiškai. Užsukdavo norvegai senukai, kurie kalbėdavo tik norvegiškai. Italai, kaip taisyklė, tik itališkai. Ispanai, žinoma savo šalyje, kalba tik ispaniškai. O kur dar rusai...“, – gyvenimo Ispanijoje metus prisimena klaipėdietis. Gėles turistai merkdavo savo laikinuose namuose, dovanodavo eidami į svečius
S.Kaminsko darbo pavyzdžius rasite portale Versliukai.lt, paspaudę šią nuorodą.
Kai Europoje prasidėdavo vasaros sezonas, Tenerifė ištuštėdavo. Vyras pasakoja, kad klientai vos per kelis žiemos mėnesius spėdavo tapti labai artimi – po žiemos susiruošusius namo išlydėdavo lyg gimines, o artėjant žiemai laukdavo jų sugrįžtant. Gegužę, birželį, liepą ir rugpjūtį, anot pašnekovo, Los Kristianosas būdavo tuščias.
Pašnekovas pasakoja, jog gyvendamas užsienyje išmoko dvi svarbias pamokas: „Supratau, kad amatininkas turi dirbti pats, turi būti laba gerai įvaldęs savo amatą. Nesvarbu, ar tu kirpėjas, ar batsiuvys, ar floristas – tai tas pats. Visada turi dirbti tik pats. Gyvenimas Ispanijoje taip pat išmokė šypsotis kiekvienam sutiktam“.
Paprašytas palyginti verslo aplinką gimtinėje ir svetimame krašte, pašnekovas tikina, kad viską lemia asmeninės verslininko savybės, o ne tik šalyje galiojantys įstatymai: „Piniginiu atžvilgiu, verslui visur reikia pradinių investicijų. Labai daug priklauso nuo paties žmogaus – jo sugebėjimų, charizmos, mokėjimo būti nuoširdžiam. Ispanijoje tai buvo ypač svarbu. Jei su klientu elgiesi nuostabiai, atiduodi jam visa širdį, jis tikrai sugrįš ir dar kitam papasakos. Jei ką nors padarai ne taip, klientas reaguoja iš karto“. Vyras pastebi, kad klientai ten buvo visai neišlepę ir ne tokie reiklūs kaip Lietuvoje.
Nors dirbti ir užsidirbti Ispanijoje buvo ganėtinai paprasta, tačiau pašnekovo gyvenimas užsienyje ilgainiui ėmė nebedžiuginti.: „Kurį laiką padirbęs ėmiau suvokti, kad prarandu kvalifikaciją. Ką mokėdavau ir sugebėdavau, jiems buvo nelabai reikalinga. Jie visko norėjo kuo paprasčiau. Lietuvių skonis šiuo aspektu išlavintas labiau“.
Klaipėdietis taip pat pastebėjo, kad vietiniai salos gyventojai dirba labai daug ir sunkiai. Toks gyvenimas, kuomet darbui paaukoji visa savo gyvenimą, jo neviliojo. „Supratau, kad esu pasmerktas dirbti kiekvieną dieną pats. Prieš 8 ryte palei Atlantą eidavau į savo saloną, visi restoranų ir kavinių savininkai jau stovėdavo ir kviesdavo praeivius pusryčiauti. Namo atgal eidavau 7 valandą ir jie tebestovėdavo. Jie kasdien taip stovėdavo iki 11 vakaro. Supratau, kad ir manęs laukia tas pats. Žmonės saloje tikrai labai darbštūs. Neaišku, kiek iš jų yra tikrieji ispanai“.
Prisimindamas dvejus ne Lietuvoje praleistus metus, vyras sako, kad gyventi Kanaruose buvo išties smagu, tačiau vien to jam nepakako. „Kultūrinio gyvenimo atžvilgiu Tenerifė yra atsilikusi. Nesvarbu, kad tai Ispanijos dalis, tačiau geografiškai ji priklauso Afrikai. Afrikos įtaka labai jaučiama“.
Pašnekovas neslepia, kad sprendimas grįžti į Lietuvą nebuvo labai lengvas. „Buvo labai gaila išvažiuoti. Didžiausias komplimentą išvykdamas išgirdau iš restorano virėjų, kurios dirbo netoliese. „Kaip gaila, vienas iš geriausių mūsų gatvės žmonių išvažiuoja“, – sakė jos. Supratau, kad viskas su manimi ten buvo gerai“.
S.Kaminskas džiaugiasi, kad Lietuvoje daugybę metų kurto verslo išvykdamas nepardavė, o paliko prižiūrėti kolegei. Priešingai nei nemaža dalis sugrįžusių emigrantų, S. Kaminskas sako didelių sunkumų nepatyrė ir gimtinėje vėl jautėsi reikalingas. Šiandien jis Klaipėdoje pasitinka ne vienerius metus veikiančio gėlių salono „Gėlių fabrikas“ klientus, vėl dalyvauja parodose ir konkursuose bei dėsto prieš 21 metus įkurtoje pirmojoje Lietuvoje floristikos mokykloje.
Ar nesvarstote apie galimybę sugrįžti? „Išvažiuojant vietiniai sakė, kad iš 10 išvažiavusių, 8 grįžta atgal. Aš, ko gero, būsiu iš tų kurie nebegrįš. Dabar turėjau galimybę kovo mėnesį vykti dekoruoti vestuvių, tačiau atsisakiau“, – pokalbį baigia ponas Sigitas.
S.Kaminsko darbo pavyzdžius rasite ČIA.
