Sekite 15min Google
Banko „Artea“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa fiksuoja rekordą: investuoja 35 proc. šalies gyventojų, prieš metus buvo 27 proc. Tačiau įdomiausia dalis yra ne tarp investuojančiųjų, o tarp tų 65 proc., kurie to nedaro.
Iš neinvestuojančiųjų 20 proc. per pastaruosius metus svarstė pradėti ir mano, kad pradės, 41 proc. apie tai net nesvarstė, o beveik tiek pat – 39 proc. – svarstė, bet mano, kad nepradės. Vadinasi, du iš trijų apie investavimą pagalvojusių žmonių jau yra nusprendę nepradėti, ir ši grupė nemažėja – beveik lygiai tokia pati ji buvo ir pernai.
„Šie žmonės apie investavimą jau galvojo, bet galvodami priėjo prie išvados, kad nepradės. Jiems trūksta ne paraginimo, o aiškumo – kur dėti pinigus ir kokios grąžos pagrįstai tikėtis“, – sako R.Valentonis.
Barjeras persikėlė iš piniginės į galvą
Klausiami, ko reikėtų, kad pasiryžtų investuoti, neinvestuojantys gyventojai dažniausiai mini didesnes pajamas – 58 proc. Bet būtent šis atsakymas per dešimtmetį traukėsi labiausiai: 2017 metais jį rinkosi 76 proc. Tuo tarpu garantuotos investicijų grąžos poreikį 2016 metais minėjo 19 proc., dabar – 47 proc. Geresnio finansų rinkų išmanymo 2017-aisiais trūko 23 proc., dabar – net 45 proc. gyventojų.
Tai reiškia, kad per dešimtmetį, kai atlyginimai Lietuvoje augo sparčiausiai visoje ES, o investavimo priemonės tapo prieinamos net ir telefone, stabdis ne sumažėjo, o persikėlė kitur.
„Mažesnes pajamas uždirbantiems žmonėms pirmiausia reikia susikaupti rezervą likvidesnėje formoje, ir tai yra teisinga. Bet apklausos atsakymų sąrašo viršuje pajamų aspektas laikosi labiau iš inercijos: tai vienintelis atsakymas, kuris per dešimtmetį nepaaugo. Labiausiai stabdantis veiksnys iš tikrųjų yra finansinis raštingumas“, – sako R.Valentonis.
Jis atkreipia dėmesį, kad garantijos poreikis ir žinių trūkumas iš esmės yra vienas ir tas pats dalykas.
„Jei nori daugiau uždirbti, turi prisiimti riziką, pavyzdžiui, daugiau investuoti į akcijas. Jei nenori – tada galvoji: kam man tas vargas, gausiu 2-3 procentus už indėlį, sąskaitoje pinigai galvos nekvaršina. Tas pasirinkimas atrodo kaip charakterio klausimas, bet iš tikrųjų jis yra žinojimo klausimas“, – sako ekspertas.
Kodėl garantijų norima būtent po gerų metų
Kitas paradoksas, kurį fiksuoja apklausa: garantuotos grąžos poreikis smarkiausiai išaugo laikotarpiu, kai rinkos daugiausia kilo. Nuo 2019 metų iki šių metų vidurio Lietuvos antros pakopos pensijų fondų vieneto vertė augo 108 proc., arba vidutiniškai 10,3 proc. per metus, o akcijų fondų – 131 proc., arba 11,8 proc. per metus, rodo Lietuvos banko duomenys.
Žmonės matė gerus skaičius ir panoro ne jų, o garantijos. R.Valentonio aiškinimas paprastas ir nemalonus: kai pinigų atsiranda, žmogus juos pirmiausia nori apsaugoti, o ne priauginti.
„Uždirba pakankamai, saugi pagalvė yra, ir galvoji, kad toliau taip ir bus. Būtent tada įsijungia klausimas apie finansų rinkų išmanymą – ne todėl, kad reikia pradėti, o todėl, kad atsiranda ką prarasti. Kuo daugiau sukaupta, tuo baimė didesnė, nors matematiškai turėtų būti atvirkščiai“, – sako jis.
„Reikia geriau išmanyti“ dažnai reiškia „dar ne dabar“
Atsakymas, kad trūksta finansų rinkų išmanymo, skamba atsakingai. Bet informacijos apie investavimą šiandien yra daugiau nei bet kada, o sakančių, kad jos trūksta, – daugiau nei prieš dešimtmetį. Praktikoje mokymasis dažnai tampa atidėliojimo forma: kol žmogus skaito apie rinkas, jis jaučiasi darantis pažangą, nors jo pinigai nedaro nieko.
Ryškiausią pavyzdį R.Valentonis mato pensijų sistemos pertvarkoje, kai dalis žmonių pasitraukė iš antrosios pakopos ir atsiėmė sukauptas lėšas.
„Pinigų kiekis padidėjo, bet jis nusėdo sąskaitose. Į finansines priemones nenuėjo. Viskas atsiremia į tą patį – į finansinio raštingumo trūkumą. Ne į godumą ir ne į baimę atskirai“, – sako jis.
Neveikimas irgi turi kainą
Įdomiausią atsakymą tiems, kurie sako neturintys iš ko investuoti, duoda patys investuotojai. Tarp investuojančių lietuvių 11 proc. kas mėnesį investicijoms skiria iki 20 eurų, dar 23 proc. – nuo 21 iki 50 eurų. Kartu daugėja ir tų, kurie investuoja rimčiau: 201–500 eurų per mėnesį skiria jau 14 proc. (prieš metus – 10 proc.).
„Suma nėra tai, kas sprendžia. Sprendžia įprotis. Bet prieš įprotį būtina turėti likvidų rezervą – tad tie, kurie sako, kad pirma reikia pagalvės, yra teisūs“, – sako R.Valentonis.
Paklaustas, kas dažniausiai pajudina kelerius metus dvejojantį žmogų, ekspertas sako, kad tai beveik niekada nebūna naujas faktas apie rinkas.
„Reikia pripažinti, kad nieko nedaryti taip pat yra sprendimas. Ir šis sprendimas turi kainą, kurią kasmet nurašo infliacija. Sąskaitoje gulintys pinigai nėra saugumas – tai tiesiog lėtesnis būdas prarasti.“
Anot R.Valentonio, jaunam žmogui rizika nėra tai, kad rinka kris. Rizika yra tai, kad po 20 ar 30 metų jis turės tą pačią sumą, tik ji bus verta perpus mažiau.
„Kai esi jaunas, investavimo laikotarpis ilgas ir būtent todėl riziką prisiimti galima. Kai iki pensijos lieka nedaug – tada atsargumas yra ne baimė, o profesionalus sprendimas. Bėda ta, kad Lietuvoje šie du elgesio modeliai dažnai sukeisti vietomis“, – sako R.Valentonis.
Apklausą „Artea“ užsakymu 2026 m. balandžio 18–28 d. atliko rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“. Kombinuotu CATI ir CAWI būdu apklausti 1016 Lietuvos gyventojų nuo 18 iki 75 metų. Klausimai apie kliūtis investuoti pateikti 656 neinvestuojantiems respondentams.
