Gesinti gaisrų – azartas
Oksana Juškienė – Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (APGV) Biržų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) Vidaus tarnybos puskarininkė ugniagesė gelbėtoja. Prieš tai ji dispečere dirbo Panevėžio, Pasvalio priešgaisrinėse gelbėjimo tarnybose.
Gimus ir šiek tiek ūgtelėjus dukrytėms Izabelei ir Vakarei, Oksana ieškojo darbo. Nors Šiaulių universitete įgijo socialinės pedagogės bakalaurą, moteris vis dėlto norėjo užsiimti kitokio pobūdžio veikla.
Tuometis ugniagesių gelbėtojų mokyklos vadovas, įteikdamas pažymėjimą, pajuokavo, jog galbūt būsiu pirmoji moteris ugniagesė gelbėtoja Lietuvoje.
Sužinojusi, jog Panevėžio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje reikalinga dispečerė, pašnekovė nusprendė pabandyti ten įsidarbinti. Norint tai padaryti, reikėjo įvykdyti tam tikrus normatyvus.
„Kadangi mokymų dispečerėms nebuvo, mane išsiuntė į ugniagesių gelbėtojų kursus. Juos lankiau mėnesį. Dariau tai, ką darė vyrai, nes man buvo labai įdomu viską išbandyti, nors privalu tik išklausyti paskaitas“, – pasakoja ji.
Dispečeris yra atsakingas už tikslų pranešimų gavimą ir perdavimą, nors, kaip sako O.Juškienė, fizinio pasirengimo normatyvus turi atitikti ir jie.
„Tuometis ugniagesių gelbėtojų mokyklos vadovas, įteikdamas pažymėjimą, pajuokavo, jog galbūt būsiu pirmoji moteris ugniagesė gelbėtoja Lietuvoje. Jis matė, kad visur aktyviai dalyvaudavau ir kad mane viskas domino. Budėjimo metu pasitaikius progai visada apžiūrinėdavau viską, kas sudėta gaisrinėse mašinose ir panašiai“, – prisimena pašnekovė.
Atsisakius dispečerių ir įkūrus bendrąjį pagalbos centrą, O.Juškienei buvo siūloma važinėti į Panevėžį ir ten dirbti. Vis dėlto ilgai nedvejojusi ji nusprendė realizuoti gana ilgai mintyse kirbėjusią idėją – tapti ugniagese gelbėtoja. Be didelių sunkumų gavusi medicininės komisijos leidimą, nuo šių metų sausio mėnesio ji ėmėsi naujų pareigų.
"Mes juk nelyginame virėjų sugebėjimų pagal tai, ar jie vyrai, ar moterys. Tad ir čia tas pats – jeigu tu ką nors sugebi, tam jauti potraukį, tai ir darai“, – kalba ji.
Pašnekovė pasakoja, jog per penkis ugniagesės gelbėtojos darbo mėnesius jai jau teko gesinti ne vieną gaisrą.
„Tikrai reikėjo padirbėti. Nebuvo taip, kad dirbau lengviau, nes esu moteris. Dirbome petys į petį, nors, žinoma, visada skiriamos užduotys pagal fizines jėgas. Vyrai neliepia, pavyzdžiui, ko nors sunkaus kelti, mane pasaugo“, – pasakoja ji.
Pasak Oksanos, labiausiai darbe jai patinka veiksmas, šioks toks adrenalinas ir mintis, kad ką nors apsaugojai.
„Baisu tikrai nebuvo“, – paklausta, ar nebuvo baugu važiuoti gesinti pirmojo gaisro, atsako Oksana. Tada teko gesinti degančią pavėsinę turguje. Pasak moters, pirmąsyk gesinant ugnį netgi buvo šioks toks azartas.
Norėjo vairuoti sunkvežimius
Pašnekovė augo Skrebiškių kaime, supama vyriškos aplinkos – septynių toje pačioje gatvėje gyvenusių berniukų kompanijoje ji buvo vienintelė mergaitė. „Nuo mažų dienų su visokiomis birbynėmis važinėdavau, karuose, muštynėse dalyvaudavau, kaip Tarzanas visur eidavau“, – juokiasi moteris.
Oksana padėdavo ir ūkininkavusiems tėvams, tad gryname ore judri mergaitė išsiugdė puikią sveikatą. „Kaime kitaip – tai ne ant asfalto gyvent“, – sako ji.
Ūgtelėjusią mergaitę vis labiau ėmė traukti mintis imtis kokio nors vyriško darbo – netgi turėjo minčių vairuoti krovininius automobilius ar net taksi.
Oksanos galvoje vis tik sukosi mergaitėms įprastos svajonės – ko nors siekti grožio srityje. „Svajonių tapti ugniagese gelbėtoja tikrai nebuvo. Turbūt paprasčiausiai todėl, kad tuo metu nebuvo tokių moterų, į kurias būtų galima lygiuotis“, – kalba ji.
Ūgtelėjusią mergaitę vis labiau ėmė traukti mintis imtis kokio nors vyriško darbo – netgi turėjo minčių vairuoti krovininius automobilius ar net taksi.
Šiandien ne tik moterims neįprastas darbas, bet ir vyriška kompanija pašnekovę supa ir gaisrinėje, ir baikerių klube, kuriam ji priklauso. Oksana pripažįsta – vyrų kompanija jai patinka labiau, nes su jais bendrauti yra paprasčiau.
„Vyrams galima pasakyti ką nors daugiau ir jie neįsižeis, kreivai nepasižiūrės, nebus apkalbų už nugaros, konkurencijos. O gerų draugių aš turiu vos kelias. Nors ir joms laiko nelabai turiu“, – sako liepą 33-ų metų gimtadienį švęsianti moteris.
Patinka būti išskirtine
Prieš daugiau nei penkerius metus Oksana su vyru Vytautu ir dar keliais bendraminčiais įkūrė baikerių klubą „Aquila MCC“. Moteris prisimena klubo atsiradimo istoriją. Kartą jiedu su sutuoktiniu susilažino ir lažybas pralošęs vyras Oksanai turėjo pirkti motociklą.
„Internete susiradau motociklą. Nuvažiavom, pažiūrėjom, patiko, nusipirkom. Buvo kiek neįprasta sėsti ant tokio motociklo, bet pajaučiau, kad vairavimo įgūdžių, įgytų jaunystės laikais, nepamiršau. Kokias 15 minučių po apylinkes važinėjausi. Grįžus namo vyras pasakojo, jog jau norėjo sėsti į automobilį ir lėkti manęs ieškoti – jis nebuvo matęs, kaip motociklu važinėju, jaudinosi, kad kur nors nugriuvusi ir užsimušusi nebūčiau“, – prisimena ji.
Pasak Oksanos, sutuoktinis motociklu irgi pasivažinėdavo, bet tikrąja važinėjimosi aistra vyrą užkrėtė būtent ji. Po kiek laiko šeima įsigijo antrą motociklą, o dar vėliau suvokė, jog entuziastams trūksta ir kompanijos.
„Kai motociklu į baikerių renginius nuvažiuoji vienas, jautiesi tartum žmogus be vietos. O priklausydamas klubui – kaip kumštis, šeima, kaip vienas kitu besirūpinanti šeima. Kolektyve linksmiau ir saugiau“, – sako ji.
Oksana prisimena – kai ji ėmė važinėti motociklu, Biržuose buvo tik viena baikeryste užsikrėtusi moteris. „Tuo metu prisiklausiau įvairių kalbų – kad kažkoks baikeris išprotėjo – su moteriškais batais važinėti pradėjo. Dėvint šalmą juk veido nesimato. Jei būdavo, kad pamato, – net pirštais rodydavo. Tas pats dabar dėl ugniagesės darbo“, – šypsosi pašnekovė. Bet neslepia – jai patinka išsiskirti iš minios.
Dukros – būsimos baikerės
Moteris kalba, kad ją visada žavėjo uniformos: jos pašnekovei buvo tartum atsakingo pareigūno, ginančio, sergstinčio ir pagelbėjančio žmonėms, simbolis. O. Juškienei patinka ir tokio pobūdžio darbuose vyraujanti disciplina.
Ar tai atsispindi ir asmeniniame Oksanos gyvenime?
Ji šypsosi: sutuoktinis anksčiau taip pat dėvėjo uniformą. Jis – buvęs policininkas.
„Kalbėdama apie vaikus, aš kartais juokiuosi, jog namuose – beveik kaip kareivinėse: turi būti tik vienaip ir ne kitaip.
Kraštutinių priemonių nesiimu, bet yra apibrėžti rėmai, tam tikra tvarka“, – sako pašnekovė. Bet dukros jau dabar kalba, jog užaugusios bus baikerės ir yra pasidalinusios, kuriai kieno – mamos ar tėčio – motociklas atiteks.
„Žinoma, yra maži motocikliukai, yra keturračiai, bet vaikus kažkaip norisi apsaugoti, nors pati motoroleriu važinėti pradėjau nuo 8-9 metų“, – sako moteris.
Kaip sako Oksana, vienintelis tikrai moteriškas dalykas jos gyvenime – darbas grožio salone „Astorija“.
Vis dėlto pagrindiniu mamos – ugniagesės gelbėtojos – darbu mergaitės visai nesižavi ir jos pėdomis sekti nenori.
Save Oksana apibūdina kaip turinčią nuomonę, savarankišką, visuomet randančią racionalų sprendimą, neveidmainiaujančią, sakančią tai, ką galvoja, moterį. Pašnekovė sutinka, jog tvirto charakterio moterų vyrai dažnai bijo. „Bet nežinia, ar aš savo vyrui kitokia ir patikčiau“, – kalba O. Juškienė ir prasitaria, jog jų šeimoje nėra vieno lyderio.
Kantrybės ir kruopštumo nestinga
Kaip sako Oksana, vienintelis tikrai moteriškas dalykas jos gyvenime – darbas grožio salone „Astorija“. Ten ji jau apie metus rūpinasi, jog klientes puoštų ilgos blakstienos ir dailūs nagai. Gaisrinėje pašnekovei budėti tenka tik kas ketvirtą parą. Antras darbas laisvu grafiku – tiksliau, tokiu, kokį susidaro pati, – idealus variantas.
Pašnekovė šį darbą vertina kaip hobį, savirealizaciją, kurios metu gali atsipalaiduoti, suteikti džiaugsmo kitoms moterims. Ji sako turinti pakankamai kantrybės ir kruopštumo tokiam užsiėmimui. Bet netrunka pridurti: jai vis tiek artimesnė technika, automobiliai, motociklai. Megzti, siūti Oksana sako niekada nemokėjusi.
Ji pati apsieina be ilgų nagų, makiažo.
„Kartais juokiuosi – darbe, gaisrinėje, net nereikia galvoti, ką rengtis, nes yra uniforma. Darbas grožio srityje mane šiek tiek keičia. Anksčiau mano stilius buvo paprastas: džinsai, sportbačiai ir marškinėliai. Dabar jis moteriškesnis – daugiau dėviu sukneles, aviu aukštakulnius“, – dėsto pašnekovė.
Oksana – smalsi, energinga, vis nerimstanti. Atrodo, jog ji visada padaro tai, kas šauna į galvą, ir pasiekia, ką užsibrėžusi.
O ar dar liko, kas sugalvota ir neįgyvendinta?
„Gyvenu šia diena ir džiaugiuosi tuo, kas yra šiandien. Negalvoju, kas bus po metų ar po penkerių. Jei ryt kas nors keistųsi, tai tada ir pagalvočiau“, – kalba O. Juškienė ir priduria – pasitaikius progai, ji būtinai šoks su guma ir parašiutu.
