Prieš septynerius metus Dalios gyvenime pagrindinę vietą užėmė jos gimęs sūnus Aidas. Gimus mažyliui moteris paniro į motinystės atostogas. Į jas išėjo sukaupusi nemenką patirtį personalo valdyme. Ne vienerius metus ji dirbo vieno didžiausių prekybos centrų Lietuvoje personalo skyriuje, užėmė vadovaujančias pareigas.
Panirusi į mamiškas dienas po kurio laiko, kaip ir daugelis mamų, pajuto pristigusi veiklos. Juokaudama Dalia sako tapusi „namine šluota“. Nusprendusi, jog laikas prasiblaškyti ir išeiti iš namų, nieko per daug neplanuodama, ji pasirinko siuvimo kursus. Dalia puikiai pamena, kaip dar būdama maža kartu su dviem seserimis talkindavo savo mamai, kuri uždarbiavo siūdama kailius, diržus, kitus odos gaminius. Siuvimas liko labai artima veikla, nuolat kirbėjo mintyse.
„Užsirašiau į kursus, negalvojau apie verslą. Turiu pasakyti, kad esu labai nekantri, turbūt dėl to viskas ir pakrypo netikėta linkme. Kai kursuose pasakė, kad sijoną pasisiūsime maždaug po mėnesio, o man dar iš vaikystės prisimenant mamos veiklą atrodė, kad jam užtenka dienos... Mečiau tuos kursus jau po poros pamokų ir investavau nusipirkdama kelias skirtingas siuvimo mašinas.
Sampratą turėjau, siuvau, kaip mokėjau, klydau ir mokiausi. Siuvime veikia matematika ir logika, tai tikrai visada buvo mano sritis. Kadangi didelių įgūdžių neturėjau, dažniausiai siuvau, kas paprasčiausia – kepurytes. Siuvau ir savo sūnui ir draugių vaikams, radau vietas, kur galima nusipirkti labai gražių, įvairių spalvų ir raštų, kokybiškų audinių, todėl mano siūtos kepuraitės tuo metu atrodė išskirtinės. Nebijojau eksperimentuoti su spalvomis.
Kartą bičiulė fotografė pasisiūlė padaryti gražią mūsų vaikų fotosesiją su mano siūtomis kepuraitėmis. Pamenu, padarė gražių nuotraukų, buvo 2014 metų vasario 14 diena. Važiavome švęsti Valentino dienos. Platformoje „Mūsų mažyliai“ įdėjau skelbimą su kepurytėmis. Man netilo telefonas su užsakymais. Tuoj pat Klaipėdoje parduotuvė užsakė 70 vnt. kepurių ir kaklo movų. Naktimis siuvau ir padariau užsakymą, bet greit supratau, kad per mažas vaikas, negaliu naktimis siūti, o dienomis apmigusi jį prižiūrėti“, – prisiminimais dalijosi Dalia Daubarienė.
Jau po savaitės moteriai talkino viena siuvėja, vėliau dvi, netrukus gimė prekinis ženklas „Smailer“ .
„Pavadinimą reikėjo sugalvoti čia ir dabar. Mano vizija buvo nešti daug juoko, spalvų ir šypsenų, taip gimė „smile“, bet norėjosi įnešti į pavadinimą lietuvybės, taigi – „Smailer“, nuo angliškos šypsenos“, – sako moteris.
Veikla moterį stipriai įsuko, tačiau asmeniniai iššūkiai šeimoje privertė grįžti į darbą.
„Esu dėkinga savo tuomečiams vadovams už palaikymą, darbo laiko paderinimą, nes jei ne jų toks požiūris, būčiau viską metusi. Taip pamažu gimė idėja atidaryti parduotuvę Kaune. Siūti nebebuvo kada, tai darė siuvėjos, o aš dirbau vadovaujamą darbą, nes tai geriausiai sekasi. Man teko modelių, audinių parinkimas, fotosesijos, pardavimai ir visa vadyba“, – pamena Dalia, kurią likimas netikėtai nubloškė į Klaipėdą pas mylimąjį, tad turėtą parduotuvę ir siuvimo veiklą teko pristabdyti.
Pristabdžiusi asmeninę veiklą ji paniro į vienos didžiausių pieno perdirbimo įmonių veiklą, tapo personalo skyriaus vadove. Jos pečius užgulė ir įmonės filialų užsienyje steigimo klausimai.
„Teko surinkti komandą, sutvarkyti personalo valdymą. Įmonė į personalą žiūrėjo kaip į verslo partnerį. Įgijau dar gilesnių žinių. Verslo patirtis tikrai labai stipriai išaugo, pamačiau, kaip vystomas tarptautinis verslas.
Nors profesinėje srityje save realizavau maksimaliai, širdis kraujuodavo, kad mano vaikas ir vyras nuolat yra be manęs, nes aš tai Paryžiuje, tai Londone, tai Budapešte. Vis nerimo viduje mintis, kad turiu savo prekinį ženklą, kodėl gi prie jo negrįžus, neišvysčius, gal ir tarptautiniu mastu? Vyras mane palaikė. Suprantu, kad rinka pasikeitusi, bet tai negąsdina, labai gerai žinau, kur einu. Skraidydama po Europą mintyse susidėliojau, kaip noriu save pozicionuoti ir kuria linkme turiu dirbti“, – pasakoja Dalia, ką tik Klaipėdoje atvėrusi naujos parduotuvės – „Boutique by Smailer“, duris.
Palikusi samdomą darbą, ji vėl grįžo prie siuvimo. Ant moters stalo vėl paskleisti audiniai, siuviniai, vėl bendrauja su siuvėjomis, audinių pardavėjais ir kitais partneriais.
„Kaune mane labai gerai pažįsta. Klientė neseniai nusipirko penkis komplektus kepurių. Sakė tam atvejui, jei sugalvočiau stabdyti veiklą. Pažadėjau nebepradingti. Klaipėdoje dar reikės padirbti, kad mane atpažintų, pasitikėtų ir pamėgtų mano gaminius. Tačiau esu susidėliojusi planą, kaip tai pasiekti, noriu sukurti ilgalaikį ir tvarų verslą, juolab kad startas buvo sėkmingas“, – pasakoja Dalia.
Siūdama pati ir turėdama kitų siuvėjų pagalbos ji vėl grįžo prie kepuraičių ir kaklo movų siuvimo. Gaminiai ryškūs, nes tokia turi būti vaikystė, įsitikinusi Dalia.
Savo parduotuvėje moteris turi nemažai kitų spalvingų, edukuojančių, turinčių savą istoriją ir vertybes prekių vaikams.
„Parduotuvėje yra viskas tiems vaikams, kurie turi tikrą vaikystę, kuriems leidžiama įlipti į balą, kurti ir griauti, svajoti, žaisti. Planuoju dirbti su edukacijomis, turiu edukacinių žaislų – konstruktorių. Parduotuvėje yra vieta, kur vaikai gali pažaisti. Kepurė yra nesudėtingas siuvinys, jį galima kartu su vaikais pasisiūti ir rankomis. Ketinu ir tokias siuvimo edukacijas rengti. Kodėl iš seno mezginio nepasisiuvus kepurės? Aš padėsiu“, – sakė Dalia, savo nedidukėje krautuvėlėje priglaudusi ir originalių japoniškų, medinių bei kitų žaislų.
