Nors mūsų šalis viešųjų lėšų skirstymo ir skaidrumo klausimais yra pavyzdys visai Pietryčių Azijai, tačiau iš pastarosios Lietuva galėtų pasimokyti aptarnavimo kultūros. Įspūdžiais apie gyvenimą musulmoniškoje šalyje, malajų mentalitetą, Malaizijos aviacijos saugumą bei verslo vystymą ir korupciją šioje šalyje A.Derbutas sutiko pasidalinti interviu 15min.lt.
– Kokia yra jūsų išvykimo dirbti į Malaiziją priešistorė ir už kokias veiklos sritis esate atsakingas įmonėje?
– Pirmosios diskusijos apie darbą Malaizijoje su vadovu prasidėjo 2013 metų pabaigoje. Pradžioje buvau nusiteikęs skeptiškai, nes tuometinė veikla buvo labai įdomi, draugų ratas ir sukurta buitis sufleravo, kad Vilniuje gyventi nuostabu. Tačiau kuo toliau vakarais su drauge skaitydavom „Wikipedia“ apie Pietryčių Azijos regioną, tuo labiau tai traukė ir sprendimas darėsi vis aiškesnis.
Nebuvo didelio laiko tarpo tarp apsisprendimo ir išvykimo. Žaibiškai reikėjo sutvarkyti buitinius klausimus – nutraukti buto nuomą Vilniuje anksčiau laiko, parduoti tik prieš porą mėnesių įsigytą aviatorių taip mėgstamą SAAB.
Išėjus iš Kvala Lumpūro oro uosto pasitiko lengvas šokas – 20 val. oro temperatūra siekė arti 30 laipsnių šilumos, o drėgmė – beveik 100 proc.
Į Malaiziją išvykau 2014 metų vasarį, Vilniuje tada buvo tikrosios žiemos įkarštis. Išėjus iš Kvala Lumpūro oro uosto pasitiko lengvas šokas – 20 val. oro temperatūra siekė arti 30 laipsnių šilumos, o drėgmė – beveik 100 proc.
Įmonėje esu atsakingas už dviejų produktų grupių pardavimus ASEAN (Pietryčių Azijos valstybių susivienijimas – aut. past) regione – lėktuvų priežiūros specialistų mokymus ir inžinerijos, tinkamumo skraidyti (CAMO) palaikymo sprendimus.
„FL Technics“ buveinė Azijoje įkurta prieš trejetą metų, tačiau šis regionas – didžiulė rinka. Todėl didelę laiko dalį užima mūsų paslaugų, įmonių grupės pristatymas potencialiems klientams.
– Kokie yra didžiausi darbo etikos skirtumai tarp malajų ir lietuvių? Ar skiriasi bendravimo ir verslo etika tarp Indonezijos, Tailando, Vietnamo, Filipinų atstovų?
– Skirtumų yra, bet, mano nuomone, jie neesminiai ir verslo esmė bei lūkesčiai nesiskiria visame pasaulyje. Klientas reikalauja kokybės, nuolatinio palaikymo projektų metu, pagrįstos kainodaros tiek Indonezijoje, tiek Žemaitijoje.
Pagrindiniai skirtumai atsiranda bendraujant. Pavyzdžiui, Europoje aš galėčiau pirmadienį paskambinti potencialiam klientui, paaiškinti, kokias paslaugas jam noriu pasiūlyti, susitarti susitikti trečiadienį jo būstinėje ir grįžęs penktadienį į biurą jau turėti aiškų supratimą ir veiksmų planą, kokias paslaugas galiu jam teikti, kokius pakeitimus mūsų pasiūlymuose turiu atlikti, jog jie atitiktų kliento lūkesčius.
Klientas reikalauja kokybės, nuolatinio palaikymo projektų metu, pagrįstos kainodaros tiek Indonezijoje, tiek Žemaitijoje.
Europoje didelė dalis klientų atviresni, tiesmukesni, aiškiai išdėsto savo reikalavimus jau bendravimo pradžioje.
Pietryčių Azijoje pirmasis susitikimas su klientu dažnai pilnas optimizmo, mandagybių, todėl reikalingi bent keli susitikimai, kad mus pradėtų vertinti kaip rimtą partnerį, pajaustų pasitikėjimą ir pradėtų kalbėti apie verslo reikalus.
Tuomet klientas atskleidžia daugiau informacijos apie savo poreikius bei ateities planus, duoda konstruktyvesnį atsakymą į mūsų pirminius pasiūlymus.
Kartais pasitaiko, jog klientas pirmo susitikimo metu yra labiau susidomėjęs tuo, kur yra Lietuva, nei kokias paslaugas mes galime pasiūlyti.
Pavyzdžiui, malajai, singapūriečiai, filipiniečiai visada greičiau kimba prie verslo klausimų, o Mianmare, Vietname, Tailande mandagybės, dėkojimas už atvykimą, bendrinės prezentacijos gali užtrukti ilgiau nei tikėtasi.
Kartais pasitaiko, jog klientas pirmo susitikimo metu yra labiau susidomėjęs tuo, kur yra Lietuva, nei kokias paslaugas mes galime pasiūlyti.
– Lietuviai dažnai mėgsta akcentuoti savo kruopštumą ir atsakingumą darbe. Ar iš tiesų tokie esame lyginant su Malaizijos, kuri laikoma vienu iš Pietryčių Azijos ekonomikos tigrų, darbuotojais?
– Kai kalbama apie aviaciją, kruopštumas ir atsakingumas yra universalūs faktoriai, kurie ne tik būdingi, bet ir privalomi kiekvienam industrijos atstovui.
Žvelgiant į kitas sferas, pavyzdžiui, buities kūrimą Kvala Lumpūre, daug kas veikia ispaniškuoju mañana (rytoj) stiliumi.
Interneto įvedimas namuose užtruko 4 mėnesius, nors po dviejų mėnesių kasdien atrodė, kad tai įvyks jau rytoj. Norint išspręsti problemą ar gauti papildomos informacijos dažniausiai reikia pačiam nuolat skambinti, priminti, perklausti, kol randamas sprendimas, o kartais tenka jį pasiūlyti ir pačiam.
Kita vertus, net jei paslaugos atliekamos ne itin kokybiškai, aptarnaujantis personalas visada išlieka mandagus, skuba atsiprašyti ir pripažįsta savo klaidas. Visada jauti, jog darbuotojas jaučiasi nejaukiai dėl to, kad negalėjo padėti ar jo veiksmai neatitiko tavo lūkesčių.
– Kokių dalykų ekonominėje srityje Malaizija galėtų pasimokyti iš Lietuvos ir atvirkščiai?
– Tiek Malaizija, tiek Pietryčių Azija turi dar daug ko pasimokyti iš mūsų viešųjų lėšų skirstymo klausimais ir kaip tai gali teigiamai paveikti ekonominę situaciją regione. Skaitant lietuvišką spaudą (džiugu, jog 15min.lt pradėjo žurnalistinių tyrimų seriją) ir lyginant su viešųjų lėšų skirstymo skandalais šiame regione – mes atrodome vis dar dešimtmečiais priekyje.
Malaizija turi viziją 2020 m. tapti išsivysčiusia valstybe, manau, Lietuvos verslas turi nemažai galimybių padėti Malaizijai šį tikslą pasiekti atvykstant ir perduodant mūsų patirtį gaminant pridėtinės vertės produktus, nes Malaizijoje didelę ekonomikos dalį vis dar sudaro žaliavų eksportas.
Girdėjau, jog keletas lietuviškų įmonių jau ne kartą žvalgėsi Malaizijoje.
Girdėjau, jog keletas lietuviškų įmonių jau ne kartą žvalgėsi Malaizijoje.
Tuo pačiu, Lietuva neabejotinai galėtų pasimokyti iš Pietryčių Azijos regiono, kaip dirbti su atvykstančiu turizmu. Taip, šis regionas apdovanotas įspūdinga gamta, tačiau esminis momentas – aptarnavimo lygis ir paslaugų kokybė, sukurta infrastruktūra.
Palanga, Šventoji ir kiti Lietuvos kurortai turi daug neišnaudoto potencialo, tačiau kasmet sprendžia tą pačią „Palangos močiučių“ problemą. O Pietryčių Azijos šalys priima turistus mandagiau, su platesne šypsena, su informacija anglų kalba ir gerais vidutinės klasės viešbučiais.
– Malaizijos oro transporto rinka dėl įvairių pastarojo meto aviakatastrofų nėra laikoma ypač saugia. Kaip sekasi jūsų verslui šioje šalyje? Ar pasiteisino sprendimas žengti į Pietryčių Aziją?
– Malaizijai praėjusieji metai buvo išties tragiški, tačiau mano pasitikėjimas Malaizijoje registruotomis bendrovėmis nesumažėjo. Aš ir toliau naudojuosi tiek „Malaysia Airlines“, tiek kitų oro linijų paslaugomis. Malaizijos Civilinės aviacijos administracija yra viena iš pažangiausių organizacijų regione, glaudžiai bendradarbiaujanti su Europos skrydžių saugos organizacijomis.
Mūsų bendrovės poreikis būti aktyviems šiame regione kilo todėl, jog šis regionas yra sparčiai augantis tiek aviacijos, tiek apskritai ekonomikos prasme.
Malaizijai praėjusieji metai buvo išties tragiški, tačiau mano pasitikėjimas Malaizijoje registruotomis bendrovėmis nesumažėjo.
„Boeing“ prognozuoja, jog lėktuvų kiekis Pietryčių Azijoje iki 2033 metų patrigubės.
Esant tokiam sparčiam augimui vietinės bendrovės susidurs su žmogiškųjų išteklių trūkumu, tuomet atsivers daug galimybių įvairiems paslaugų tiekėjams, kurie gali padėti oro linijoms susitvarkyti su augimo tempais.
Kaip ir kituose verslo sektoriuose, ėjimas į naujas rinkas reikalauja tiek piniginių, tiek žmogiškųjų išteklių investicijų. Šiuo metu mes vis dar esame stadijoje, kai verslo sėkmę trumpu laikotarpiu matuojame ne tik gautomis pajamomis, bet ir pritrauktais naujais klientais. Džiugu, jog abu rodikliai atitinka mūsų suplanuotus lūkesčius.
– Įvairaus pobūdžio korupciją tirianti nevyriausybinė organizacija „Transparency International“ Malaizijai negaili kritikos tiek dėl spaudos laisvės suvaržymų, tiek dėl korupcijos masto. Ar galite įvardinti bent keletą didžiausių su šia problema susijusių atvejų?
– Plėtodami verslą su korupcijos problemomis nesusiduriame. Priežastis labai paprasta – mūsų tipinis klientas yra privačios avialinijos, siekiančios efektyvumo savo versle ir norinčios rinkai pasiūlyti prieinamų kainų skrydžius ir sujaukti dažnai monopolistinę situaciją vietinėje rinkoje. Tokio verslo esmė – skaidrumas, logiški sprendimai.
Spaudos laisvės suvaržymai egzistuoja, kai kurie informacijos šaltiniai yra uždrausti arba laikinai uždraudžiamas priėjimas prie jų interneto svetainės. Pastaruoju metu keletas svetainių buvo suspenduotos dėl „neteisingo“ įvykių aprašymo, susijusio su Malaizijos premjerą lydinčiais skandalais.
– Malaizija – toli gražu ne populiariausia šalis investicijoms iš Lietuvos. Ar pažįstate su darbo reikalais čia atvykusių tautiečių?
– Kvala Lumpūre gyvena iki 50 lietuvaičių. Lietuviško kapitalo įmonių, įsikūrusių čia, be „FL Technics“, mano žiniomis nėra, tačiau galiu ir klysti, nes aktyviai tautiečių bendruomenės veikloje nedalyvauju. Dauguma esančių lietuvių dirba užsienio bendrovėse arba yra sukūrę šeimas su užsieniečiais, dirbančiais Malaizijoje.
Kvala Lumpūre gyvena iki 50 lietuvaičių.
Dažniausi keliautojai lietuviai, su kuriais tenka susidurti, yra mano draugai, pasinaudoję kvietimu atvykti ir aplankyti Pietryčių Aziją.
Malaizija yra puiki starto stotelė kelionėms po Pietryčių Aziją dėl ypač gerai išvystyto skrydžių tinklo – galimi tiesioginiai skrydžiai beveik į visas žymias turistines vietas kelis kartus per dieną.
– Koks yra jūsų laisvalaikis? Ar musulmoniškoje šalyje netenka penktadieninio alaus bokalo iškeisti į ką nors kita?
– Visų pirma verta paminėti, jog Malaizijoje tik 62 proc. gyventojų yra musulmonai. Be to, Kvala Lumpūras yra labai pasaulietiškas miestas, kuriame yra daug naftos sektoriuje dirbančių užsieniečių.
Alaus bokalo kaina miesto centre gali siekti 7 eurus, nes alkoholiui Malaizijoje taikomi drakoniški mokesčiai.
Penktadienio alui su draugais vietų pasirinkimas didelis, nes jei yra paklausa, tai atsiranda ir pasiūla. Tiesa, alaus bokalo kaina miesto centre gali siekti 7 eurus, nes alkoholiui Malaizijoje taikomi drakoniški mokesčiai.
Pastaruoju metu alų stengiuosi iškeisti į skvošo raketę, tačiau yra kur pasitempti sportinėje etikoje – kartais po skvošo sesijos alaus bokalas atsiduria rankoje nuplauti sporto vargus.
Kaip jau minėjau, Kvala Lumpūras yra ideali vieta poilsinių kelionių startui ir Pietryčių Azijos pažinimui. Visi objektai pasiekiami poros valandų tiesioginiu skrydžiu, todėl stengiuosi bent kartą per mėnesį aplankyti naują miestą ar salą.
– Diskusijos apie islamą tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse pastaruoju metu ypač aktyvios, dauguma lietuvių į musulmonus žvelgia su nepasitikėjimu. Ar pasikeitė jūsų paties požiūris į islamo išpažinėjus gyvenant ir dirbant Malaizijoje?
– Dauguma lietuvių, kuriuos pažįstu, į musulmonus žvelgia lygiai taip pat kaip į krikščionis ar kitos religijos išpažinėjus. Svarbiausia – pats žmogus, jo asmenybė. Todėl mano požiūris niekaip nepasikeitė.
Norėčiau pridurti, kad Malaizija pripažįsta visišką religijos laisvę, todėl atmosfera Kvala Lumpūre labai pasaulietiška.
Gyvendamas Malaizijoje daugiau pažinau musulmonišką kultūrą, tradicijas bei kasdienybę.
Vieni dalykai priimtini labiau, kiti mažiau, tačiau esu svečias kitoje kultūroje, kurią priimu tokią, kokia ji yra, ir ją gerbiu.
Norėčiau pridurti, kad Malaizija pripažįsta visišką religijos laisvę, todėl atmosfera Kvala Lumpūre labai pasaulietiška, netgi norisi įsprausti žodį „vakarietiška“.
– Kokie vietinių gyventojų bruožai tiek darbe, tiek už jo ribų jus labiausiai erzina, o kuriuos iš jų norėtumėte perkelti į lietuvių mentalitetą?
– Vis negaliu įprasti, jog ryte biure prie lifto susidaro eilės, nes vyksta „kiekvienas už save“ tipo kova ir azijietiškas mandagumas yra laikinai pamirštamas. Į Lietuvą parvežčiau ir sau įsidėčiau daugiau atvirumo, žmogiško šiltumo, paprastumo, pozityvumo.
