Darbo paieškų svetainės CVonline.lt rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė teigia, jog apibūdinti patį geidžiamiausią darbuotoją nėra sudėtinga. Tai žmogus, kuriam 20–35 metai, su aukštuoju išsilavinimu, mokantis naudotis darbui reikalingomis kompiuterinėmis programomis, turintis vairuotojo pažymėjimą, mokantis rusų ir anglų kalbas. Be to, priduria pašnekovė, labai svarbios asmeninės savybės.
„Čia jos nenusileidžia kompetencijoms, žinioms ir gebėjimams. Labai svarbu, kad žmogus mokėtų bendrauti, bendradarbiauti, kad būtų aktyvus, iniciatyvus, kad gebėtų mokytis visą gyvenimą, siektų tikslų. [...] Tai aktyvus žmogus, kuris turi energijos, kuris turi kažkokių tikslų, jis gali užsidegęs dirbti nenuilsdamas kažkurį laiką. Dažnas dar neturi kažkokių didelių įsipareigojimų, būna nesusituokęs, dar gal ir vaikų neturi, neturi paskolų. Uždirbtus pinigus jis leidžia pramogoms, kelionėms, savirealizacijai. Tai žmogus, kuris investuoja labiau į save“, – nurodo R.Karavaitienė.
Ji akcentuoja, kad amžius ir lytis neturėtų būti vertinamas ar prilyginamas kompetencijai: „Tikrai rasime visiškai skirtingai mąstančių žmonių. Pavyzdžiui, vienam keturiasdešimtmečiui atrodo, kad jau atėjo gyvenimo saulėlydis, jis guli ant sofos ir jam niekas neįdomu, „ką išmokau, tą ir moku“. Kitam keturiasdešimtmečiui viskas dar tik prasideda, jis atranda save, jis nori siekti, augti, tobulėti. Čia reikėtų žiūrėti į žmogaus asmenybę – kas jis viduje, o ne kas parašyta pase.“
Reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė svarsto, kad kūrybiškumo reikalaujančiose srityse amžius ar lytis būna mažiau svarbūs, tačiau pastebi, kad skirtumai vis dėlto egzistuoja: „Jaunoji karta, tie vadinamieji tūkstantmečio vaikai, [...] kupini didžiulės laisvės ir, aišku, kartais gal didžiulio atsakomybės trūkumo, kas mus, kaip mes mėgstame vadinti, senukus, vis dar gąsdina.“
Ji teigia nenorinti tikėti, kad vyresnė karta yra neimli naujovėms. Pašnekovė išskiria, kad dėl diskriminacijos ieškant darbo dažniausiai nukenčia moterys, nes kai kurie darbdaviai nėra linkę jų pasirinkti ne tik dėl amžiaus: „Mes jau staiga nebegalime dirbti, nes ir vaikus gimdyti reikia, ir planuojame kažkaip juos slaugyti, kai jie sirgs. Yra daug keistų stereotipų, kurie tuos pečius slegia.“
R.Karavaitienė antrina – dažnai darbdaviai ypač moterims užduoda tokius klausimus, kurių net neturėtų klausti: ar kandidatė susituokusi, su kuo gyvena, kiek turi vaikų: „Jie apskritai neturėtų uždavinėti tokių klausimų, nes tai – su darbu nesusiję klausimai. Tai yra žmogaus problema ar atsakomybė, kaip jis susitvarkys su tomis užduotimis, t. y. ir turėti šeimą, ir dirbti. Kas keisčiausia, kad vyrams tokių klausimų neužduoda. Atrodo, jie lyg neveda, vaikų neturi, mamų neturi ir žmonų neturi.“
Specialistė atkreipia dėmesį – statistika vis dėlto rodo, kad moterys darbo rinkoje kaip tik yra aktyvesnės ir joje sugeba išsilaikyti net ir užklupus ekonominei krizei: „Procentaliai daugiau moterų turi darbą negu vyrai. [...] Jos nuleidžia kartelę, eina į žemesnes pozicijas, prisiderina ir dirba nebūtinai visu etatu, jeigu nori suderinti šeimą ir darbą. Turi papildomų kažkokių darbelių. Jos daug lankstesnės ir, atrodo, toje darbo rinkoje net lengviau integruojasi.“
Dažnai darbdaviai ypač moterims užduoda tokius klausimus, kurių net neturėtų klausti.
R.Karavaitienės pastebėjimu, kai kurie darbdaviai prioritetą teikia vyrams dar ir dėl to, kad vyrai dažnai yra fiziškai stipresni bei dažniausiai būna labiau linkę vykti į komandiruotes: „Jie labiau linkę važinėti. [...] Man tik keista, nes tie patys darbdaviai juk irgi turi šeimas, yra sociumo nariai, turi žmoną, vyrą. Bet, kai jie sėdi darbdavio pusėje, visa tai dingsta. Būdami darbdaviais jie užmiršta, kokioje visuomenėje gyvena ir žiūri iš tos paprastosios skaičių kalbos pozicijos: koks tavo amžius, kokia tavo lytis.“
D.Filmanavičiūtė pabrėžia, kad kai kuriose šalyse nurodyti savo amžių gyvenimo aprašyme yra nepriimtina. Tos pačios pozicijos laikosi ir R. Karavaitienė. Jos teigimu, paprastai siunčiant savo gyvenimo aprašymą rekomenduojama nenurodyti tokių detalių, kaip amžius, lytis, šeiminė padėtis, vaikų skaičius, tiksli gyvenamoji vieta.
„Iš esmės tave pagal CV turi suprasti kaip savo srities profesionalą. Ne kaip amžių, ne kaip lytį, bet kaip profesionalą. [...] Darbdaviai pradeda skaičiuoti pagal darbo patirtį, pagal tai, kur žmogus mokėsi, kada mokėsi. Kas nori atsiskaičiuoja, bet protingesni, manau, į tai tiesiog nekreipia dėmesio ir vertina pagal kompetencijas“, – įsitikinusi R.Karavaitienė.
Panašią istoriją pasakoja ir vieno parduotuvių tinklo parduotuvės direktorė Vitalija Glambokienė. Šias pareigas moteris gavo prieš pat sukankant pensiniam amžiui. Tačiau ji pasakoja iki tol susidūrusi su kitokiu požiūriu.
„Turėjau darbą, bet jis manęs netenkino, todėl sugalvojau pasiieškoti kito darbo. Gavau kvietimą į vieną įmonę, nuėjau, aptarėme, kokį darbą galėčiau dirbti, ką moku, ką galiu. Sutarėme, kad jau rašau prašymą išeiti iš ano darbo ir mane priims į šias pareigas. Ką jūs manote? Jau išeinant pro duris manęs klausia – oi, atleiskit, aš nepaklausiau, kiek jums metų. Man tuo metu buvo 41 ar 42. Gavau tokį atsakymą – o ką, jūs neskaitėte, kad mes pagyvenusių nepriimame. Tai tikrai buvo šokas“, – prisimena V.Glambokienė.
Darbą ji galiausiai turėjo palikti būdama 51-erių dėl etatų mažinimo. Nors pašnekovė tvirtina, kad darbovietė su atleidžiamais darbuotojais atsisveikino mandagiai, pasistengė jais pasirūpinti, tačiau kitos darbovietės nebuvo tokios geranoriškos – išsiuntus gyvenimo aprašymą į daugybę darboviečių moteris nesulaukė nė vieno kvietimo.
„Būtent tai, kad negauni nė vieno atsiliepimo, pradeda veikti psichologiškai, imi galvoti, kad tu nieko nemoki, nieko nežinai. Tada pradėjau kreiptis į draugus – gal žinot, gal kažkam reikia, gal galėtumėte kažkam parekomenduoti. Mano draugai sakė – su tokia darbo patirtimi, su tokiu entuziazmu, su tokia energija tave visur priims ištiestomis rankomis. Deja, taip nebuvo“, – sako V.Glambokienė.
Vienas žmogus jai pasiūlė kandidatuoti į bendrovę, kurioje dabar moteris ir dirba: „Pabuvus mėnesį [be darbo] ir negavus nė vieno pakvietimo, prarandi pasitikėjimą. Aš jau bijojau siųsti CV į dideles įmones, bet surizikavau, nuėjau ir po pokalbio buvau labai nustebinta – aptarėme, ką galiu dirbti, ką moku, ką sugebu ir gavau atsakymą, kad esu priimta į tas pareigas.“
Pašnekovė buvo priimta į klientų aptarnavimo administratorės pareigas, o praėjus penkeriems metams jau užėmė parduotuvės direktoriaus pareigas: „Po to buvo pasiūlyta vadovauti naujam prekybos centrui, nes mes plėtėmės, statėmės. Šiandien jau beveik šešeri metai, kaip vadovauju vienam iš prekybos centrų. Esu labai patenkinta ir labai džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie pas mus dirba, jie įvairaus amžiaus.“
Ji įsitikinusi – požiūris, kad jauni žmonės geba geriau dirbti su technologijomis, yra įvaldę įvairias programas nėra visiškai teisingas. V.Glambokienės nuomone, lygiai tą patį gali daryti ir vyresni žmonės: „Su vyresnio amžiaus žmogumi reikia šiek tiek daugiau laiko, kad jis tai išmoktų, bet po to jis tą darbą atlieka daug kruopščiau, daug atsakingiau ir brangina savo darbo vietą. [...] Jeigu labai nori, tikrai gali surasti darbą ir aš dar kartą kartoju – nebijokite keisti specialybės, nes žmogus atranda save įvairiose srityse.“
LRT RADIJO pašnekovės antrina – persikvalifikavimas yra viena iš galimybių, kurią galima pasirinkti, jeigu ilgesnį laiką nepasiseka surasti darbo. CVonline.lt rinkodaros vadovė R.Karavaitienė atkreipia dėmesį, kad vis dėlto pirmiausia reikėtų žvilgtelėti į savo gyvenimo aprašymą.
„Žmonės kartais pabijo pasirodyti truputį kitaip, naudojasi šabloniškais CV, daro kaip visi, elgiasi kaip visi. Net jeigu metus neranda darbo, nieko per daug ir nekeičia. Jeigu tos priemonės, kurias naudojate, neveikia, reikia keisti priemonės. Jeigu tais kanalais, kuriais ieškote, nerandate darbo, keiskite kanalus“, – tvirtina R.Karavaitienė.
Ji pastebi – jeigu žmogus darbo neranda daugiau kaip tris mėnesius, padidėja rizika, kad jis taps ilgalaikiu bedarbiu, nes su kiekvienu mėnesiu mažėja žmogaus pasitikėjimas savimi, jis vis vangiau ieško darbo, deda mažiau pastangų.
„Paskui lyg ir išblėsta tas tikslas, kažkaip bandoma gyvenime suktis. Gal nelabai skiriama laiko ir pastangų ieškoti darbo, nusiviliama savimi. Reikėtų kuo intensyviau ieškoti darbo keičiant ir priemones, ir kanalus. Darbo ieškojimas per pažintis – puiku, per socialinius tinklus – puiku, per karjeros portalus – taip pat. Jeigu toks CV, kokį naudojate, nesulaukė jokio atsako, pakeiskite tą CV, pasiskambinkite į įmonę, pasikalbėkite, kokie kriterijai, kokios atrankos, tiesiog naudokite kitus būdus ir į jus atkreips dėmesį. Jau ir tai bus žingsnis į priekį“, – ragina R.Karavaitienė.
D.Filmanavičiūtė antrina – ieškoti darbo taip pat yra darbas, tačiau to daryti mūsų niekas nemokė: „Labai svarbu kalbėti apie tai, kad darbo paieška nėra tik kažkoks formalus užpildymas A4 formato lapelio ir tikėjimasis, kad visi tavęs labai norės.“
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
