Viename populiariausių Lietuvos kurortų gimęs ir augęs M.Suraučius neleido laisvalaikio be dviračio. Jis tarnavo ir kaip pramoga, ir kaip transporto priemonė.
Nieko keista, kad ėmęs mąstyti apie savo verslą vaikinas nenutolo nuo dviračio. „Tai – mano hobis. Ne tik važinėju, bet ir mėgstu pasikrapštyti, pasitaisau, kas sugenda: moku tai, sugebu ir išmanau“, – nesikuklindamas konstatavo į verslą koją keliantis startuolis. Kaip įrodymą ištiesė rankas, atkreipdamas dėmesį į mažumėlę pajuodusias panages.
Apie riziką: kada, jei ne dabar?
M.Suraučiaus užsidegimas įtikino ir „Septynių jūrų kapitonų“ komisiją. „Aš tiesiog labai tikiu idėja“, – aiškino vaikinas, šiuo metu steigiantis savo „uabą“.
Formalumai beveik sutvarkyti, o veiklą ketinama pradėti apie gegužę.
Viskas priklauso nuo meistro profesionalumo, aptarnavimo kokybės ir paslaugos prieinamumo.
Tada Vilniuje duris turėtų atverti keli dviračių aptarnavimo centrai, kuriuose klientai gaus įvairias paslaugas: nuo elementaraus prakiurusios padangos pakeitimo iki nuodugnios dviračio apžiūros ir parengimo naujam sezonui – ne tik technine, bet ir estetine prasme.
M.Suraučius nori būti kuo arčiau kliento, todėl dviračių aptarnavimo taškus išdėstys centrinėje miesto dalyje. Be to, esant reikalui, teiks mobilias paslaugas ar atvyks sugedusio dviračio pasiimti į kliento namus.
„Tokį aptarnavimą siūlo ir dabar rinkoje veikiantys paslaugų tiekėjai. Tačiau mes siūlysime vieną papildomą paslaugą, kurios konkurentai neturi. Tai bus mūsų išskirtinumas. Tačiau kol kas negaliu plačiau apie tai kalbėti“, – intrigavo M.Suraučius.
Ar nebaisu žengti į rinką, kurioje jau yra analogiškas paslaugas teikiančių centrų?
„Oi, dar ir kaip baisu. Labai baisu. O jei nepavyks? Tačiau šiandien galiu prisiimti riziką – kada, jei ne dabar? Būtų sudėtingiau, jei turėčiau šeimą – tada reikėtų pastovumo, finansinio stabilumo“, – svarstė pašnekovas.
 |
| Mato Dauginio nuotr./Martynas Suraučius |
Kruopščiai tyrė rinką
Verslą pradėti nuo Vilniaus skatina logiški ir nuoseklūs skaičiavimai – čia telkiasi didžiausia dviratininkų bendruomenė.
M.Suraučius, savo verslo idėją grynino dešimt mėnesių, tyrė rinką, lankėsi potencialių konkurentų centruose, kamantinėjo, kaip sekasi, ar netrūksta klientų, kiek paslaugų suteikiama per dieną: „Tačiau nepradėjęs realios veiklos šių dalykų nesužinosi. Vienas tikina, kad turi begalę darbo, kitas išsisukinėja: „Na, būna...“ Supratau, kad viskas priklauso nuo meistro profesionalumo, aptarnavimo kokybės ir paslaugos prieinamumo.“
Vis daugėja tokių žmonių, kurie nenori teptis rankų ir gaišti laiko, todėl verčiau ieško profesionalų pagalbos.
2008 metais, kai apie ekonominės krizės grėsmę buvo tik kalbama, Lietuvoje parduota apie 90 tūkst. naujų dviračių. Sunkmečiu rinka smarkiai susitraukė, tačiau pastaraisiais metais atsigauna: 2011-aisiais parduota 30 tūkst., 2012-aisiais – 34 tūkst. naujų dviračių.
Dėvėtų dviračių paklausa kelis kartus didesnė. „Todėl ateityje, be techninio dviračių aptarnavimo paslaugų, planuoju imtis ir naudotų dviračių restauravimo, aprėpiant komplektaciją ir dizainą“, – pasakojo M.Suraučius.
Nenori teptis rankų
Šiltuoju metų sezonu kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį automobilių eismą centrinėse Vilniaus gatvėse paralyžuoja akcija „Kritinė masė“. Jos metu dviračius mina keli tūkstančiai žmonių. Ši milžiniška kolona įrodo, kad dviračių populiarumas kasmet stiebiasi į viršų.
Ar tai ir yra potencialūs M.Suraučiaus klientai?
„Dažniausiai dviratininkas, kuris pats yra nagingas, mėgsta prie jo pasikrapštyti. Tačiau vis daugėja tokių žmonių, kurie nenori teptis rankų ir gaišti laiko, todėl verčiau ieško profesionalų pagalbos. Be to, tikrai ne kiekvienas dviratininkas turi specialius įrankius, atsarginių detalių“, – svarstė startuolis.
Jis neabejoja, kad tolygiai keičiasi požiūris ir į dviračio eksploataciją, kai dviratis taisomas ne tik tada, kai jis nevažiuoja, bet ir apžiūrimas profilaktiškai, techniškai paruošiamas naujam sezonui.
„Pavyzdžiui, dar nedaug kas žino, kad grandinės dėvisi, todėl jas palyginti retai keičia. Tačiau, jei dviratį miname intensyviai, grandinę reikėtų keisti kiekvieną sezoną, antraip ima dėvėtis ir žvaigždutės, kol vieną dieną tenka keisti visus mazgus“, – aiškino M.Suraučius.
Techniškai paruošti dviratį naujam sezonui, nekeičiant detalių, Vilniuje kainuoja apie 50–60 litų.
 |
| Mato Dauginio nuotr./Martynas Suraučius |
Sprendžia konkrečią problemą
M.Suraučiaus verslo pradžiai reikia mažiausiai 60 tūkst. litų. Didžiąją dalį lėšų skirs Verslo angelų fondas ir keli kiti privatūs investuotojai.
Kodėl patyrę verslininkai patikėjo iš esmės labai paprastu ir net ne novatorišku M.Suraučiaus projektu? „Septynių jūrų kapitonų“ koordinatorius Ilja Malkinas aiškino, kad dviračių aptarnavimo centrams buvo teikiamas prioritetas, nes jie spręstų labai konkrečią problemą.
„Pastaruoju metu labai daug startuolių, kurie ieško investicijų pusiau įsivaizduojamai problemai ar net tokiai, kuri gali atsirasti kada nors ateityje. Akivaizdu, kad dviračių parkas Lietuvoje auga dideliais tempais. Jų aptarnavimo poreikis yra tikrai didelis, todėl rinka dar nėra persotinta“, – įsitikinęs I.Malkinas.
Čia gi bus stengiamasi kurti patrauklų paslaugos įvaizdį. Kaip ir kitoms civilizuotoms paslaugoms, šiai irgi turi būti sukurtas tam tikras kokybės standartas, į kurį reikėtų lygiuotis.
Be to, jo nuomone, toli gražu ne kiekvienas dviratininkas nori atiduoti savo turtą į neaiškias rankas: tempti į sandėliuką, rūsį ar garažą, kuriame viskas apšepę, meistras purvinas ir nemandagus.
„Čia gi bus stengiamasi kurti patrauklų paslaugos įvaizdį. Kaip ir kitoms civilizuotoms paslaugoms, šiai irgi turi būti sukurtas tam tikras kokybės standartas, į kurį reikėtų lygiuotis. Jei paklausčiau, koks kokybės standartas dviračių remonto segmente, ką pasakytumėte? O jei to paties paklausčiau apie greitąjį maistą? Turbūt sakytumėte, kad „McDonald's“, nes tai yra prekės ženklas su savo verslo filosofija, standartais, aptarnavimo kokybe ir pan. Sieksime pakelti kartelę ir dviračių aptarnavimo paslaugoms“, – kalbėjo I.Malkinas.
Tikslas – parduoti stilių
Dviračių restauravimas – būdas sukurti pridėtinę paslaugų vertę. Tačiau tai esą nišinė paslauga, kurios imtis reikėtų tik pelnius klientų pasitikėjimą.
„Pradėti nuo nišinių paslaugų reiškia apsisunkinti gyvenimą, nes ne jos sukuria pinigų srautą. Todėl M.Suraučiui siūlome pradėti nuo paslaugų, kurios akivaizdžiai paklausios ir paklos tam tikrą stabilų pagrindą. Tada bus galima eksperimentuoti su nišiniais pasiūlymais“, – svarstė I.Malkinas.
O M.Suraučius jau pasvajoja apie dar tolesnę savo verslo perspektyvą – savo rankomis kurti ir pagal kliento poreikius sukomplektuoti fixie dviračius – vadinamuosius fikserius.
„Vienas pagrindinių mano ateities tikslų – parduoti dviračių stilių. Tačiau tai – labai rajus, milžiniškų investicijų reikalaujantis užmojis, o investicijų grąžos perspektyvos gana miglotos, nes tokie dviračiai brangūs, neaišku, ar Lietuvoje susiformuotų jų paklausa. Todėl to dar reikia palaukti“, – sako M.Suraučius.
