Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2016 gruodžio 15d. 10:40

Ekskursija po trumpam atsiveriantį Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, kuriame – milijonų verti eksponatai

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Liaudies meno saugykla rūsiuose
Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, švęsdamas savo 95-ąjį gimtadienį, aštuoniolikai dienų atveria restauruoto Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus pastato duris ir kviečia pamatyti modernistinės architektūros šedevrą – Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazio Kriščiukaičio sukurtą statinį, kuris pagal tuometinius siekius turėjo būti „gražiausias visos Lietuvos monumentas“.

15min žurnalistams galimybė žvilgtelėti į pastato vidų suteikta prieš pat oficialiąją atidarymo dieną. Su M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi Osvaldu Daugeliu susitinkame prie paradinių durų, kurios visuomenei užsivėrė beveik prieš dešimt metų – 2007 m. Pastato valdytojas ima pasakoti istoriją...

„Muziejų sumąstyta statyti 1930 m. – praėjus 500 m. nuo Vytauto Didžiojo mirties. Tuomet visa Lietuva šventė. Per šalį buvo nešamas Vytauto paveikslas. Nepamirškime, kad mūsų šalis buvo jauna, ką tik atsikūrusi valstybė. Jai reikėjo savasties. Vietoj pompastiško paminklo nuspręsta pastatyti muziejų. Jis iškilo kaip nepriklausomybės, architektūros ir istorijos simbolis. Vienas pastatas – du skirtingi muziejai: karo ir kultūros.

Milijoną litų tam skyrė valstybė. Daugiau tuomet neišgalėjo. Dar tiek pat suaukojo visi Lietuvos žmonės: nuo moksleivių iki ministrų. Taigi jį „statė“ mūsų proseneliai ir seneliai“, – pastato reikšmę išskyrė direktorius.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Osvaldas Daugelis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Osvaldas Daugelis

Dabar gi pastato rekonstrukcijai jau sunaudota 7,8 mln. eurų, dar trūksta beveik keturių milijonų. Nėra įrengta liftų, kondicionavimo sistemos, ventiliacijos kamerų. Tuščios jame ir ekspozicijų salės, nesutvarkyta aplinka. Kaip teigia direktorius, pats pastatas yra ekspozicija. Nereikia jam nei dekoracijų, skulptūrų – vyrauja kuklusis, elegantiškasis modernizmas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus pastato dalis, primenanti karūną

„Ne kokia snieguolės ir septynių nykštukų pasakų pilis, kaip kitur. Tie euroremontai dabar visą autentiką myriop siunčia“, – šypteli direktorius. Architektūrinį šedevrą, pasak jo, kuria pačios architektūrinės linijos. Netrunkame tuo įsitikinti.

Autentika, pagaminta Kaune ir Jonavoje

Dar prieš žengiant į vidų, akį patraukia amfiteatrą slepianti apvali pastato dalis, kuri primena Vytauto karūną. Ir ne tik. Simbolizuoja ji ir M.K.Čiurlionio paveikslų vizijas bei tarpukario Lietuvos politines ambicijas dėl Vilniaus krašto susigrąžinimo.

Jau bebaigiamą statyti architektūrinį monumentą Stokholmo muziejaus direktoriaus 1934 m. jį įvardino kaip „Didžiausią ir moderniškiausią visoje Baltijoje (...) Europietiška retenybė“. Jam šiandien pritaria ir O.Daugelis, pabrėžęs, jog tokį muziejų turime vieninteliai Baltijos šalyse. Ir statytas jis būtent tam, kad tarnautų kaip muziejus. Štai Vilniuje daugelis ekspozicijų įkurdinamos, pvz., buvusiuose rūmuose.

O vidus šio pastato pilnas autentiškų, naujam gyvenimui restauratorių prikeltų detalių. Didžioji dalis jų pagaminta Kaune ar Jonavoje. Autentiški radiatoriai, kuriuos tais laikais jau buvo madinga nebeslėpti. Tereikėjo juos išplauti, nušveisti smėliu, perdažyti. Autentiškos muziejuje ir ventiliacijos angų grotelės, masyvios aptakių formų betoninės lentynos virš radiatorių nišų, apsaugojusios paveikslus nuo karščio bangos, o sienas – nuo dulkių.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Natūralus dienos apšvietimas, autentiški minkštasuoliai ir betonins lentynos virš radiatorių

Autentiški ir 1926 m. pagaminti keturi elipso formos, aksomu dengti minkštasuoliai, vadinami „sėdynėmis“ (tuomet atsiėjo beveik 3000 Lt), juodos durys, puoštos nikeliuotomis aštuoniabriaunėmis rankenomis ir žalvariniais bumbulais. Tai – menki Art Deco stilistikos atspindžiai. Autentiški ir šviestuvai, importuoti bauhauziniai balto matinio stiklo burbulai.

Vienur vyrauja prabangus tais laikais parketas, kitur – vestibiuliuose, laiptinėse – išgryninto modernizmo šauklys – teracinės grindys, tais laikais vadintos „grindiniu nesugriaunamu“. Pasirinktos jos tokios dėl patogios priežiūros. Autentiškumu dvelkia žalvarinės grindų ventiliacijos angos. Jos buvo būtinos, norint, kad parketas ventiliuotųsi, neperdžiūtų, nepelytų, nepersikreiptų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Teracinės grindys ir autentiška priešgaisrinė sistema

O kur dar restauruota moderni tuo metu, šiandieną tebeveikianti priešgaisrinė muziejaus sistema.

„Pastebėjote, grindys nusėdusios. Tačiau išlikę autentiški juodi jų įrėminimai. Bandyta iškelti ir likusias plyteles, tačiau jos lūžinėjo, nes turėjo mikro įskilimus. Gaila, kad ne viską pavyko išsaugoti. Iš kur tie įskilimai? Karo metais muziejus patyrė daug žalos. Įskilusios buvo ir sienos, išbyrėję langai. Įėjimas, lyg Pizos bokštas, pasviręs į priekį. Jį teko nuversti ir pastatyti visiškai naują“, – vieną po kitos autentiškas detales atskleidė direktorius.

Aptinkama ir etninių motyvų

Įėjus pro paradines duris, pakliūni tarsi į teatro prieangį. Ten žmonės palikdavo ne tik paltus, bet skėčius, kaliošus. Prieš pat nosį išdygsta 1936 m. pagal architekto Eugenijaus Manomaičio projektą kurta rūbinė, kurios kabyklos, barjerai išlikę tokie, kokie buvo. Nelikę tik pakabinimo numerių metalinių žetonų, kurie sovietmečiu buvo sunaikinti dėl jų ženklinimo Lietuvos patriotiška simbolika.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rūbinė

Beje, tautiškos simbolikos, etninių motyvų pastate vis dėlto išliko. Nors vyrauja elegantiškas, „švarus“ modernizmas, išsiskiria dviejų tulpių ornamentu padekoruotos metalinės ventiliacijos angas pridengiančios grotelės. O kai pokario metais į muziejų buvo keletą kartų įsilaužta, įrengtos dekoratyvios apsauginės langų grotos, taip pat primenančios etninius motyvus.

Daugelyje vietų vyrauja natūralus apšvietimas. Pro langus galima pažvelgti į du vidinius kiemelius. Tačiau vienas jų restauracijos metu buvo uždengtas stoglangiais. Kito paslėpti nuo lietaus ir sniego nebuvo įmanoma dėl šalia besiglaudžiančios katilinės. Iš pradžių buvo kūrenama mediena, vėliau – dujomis. Bijota, kad sprogimo metu uždara erdvė pakenktų – reikia atviro kiemelio. Dabar, manoma, užtektų ir kokio siauro pravedimo į lauką.

„Katilinėje buvo įrengtas ir šilumininko butas. Taip jau įprasta buvo tais laikais – gyventi darbo vietoje“, – įdomų faktą atskleidė O.Daugelis.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Uždengtas stogu vienas iš dviejų vidinių kiemelių

Sukame amfiteatrinės auditorijos link. Iš jos sklinda muzika – vyksta pasiruošimas didžiajam atidarymui. Salė, kurioje po karo vykdavo paskaitos ir kokių Europoje yra itin mažai, – jauki, joje tilpdavo 250 studentų, nors turėta užmačių sutalpinti dvigubai tiek. Pakeisti tik kėdžių apmušalai – buvo tikros odos.

Auditorijoje, pasak muziejaus direktoriaus, visad būdavo šalta, nes radiatoriai aukštai. Tačiau įrengta joje labai moderni lektoriaus asistento darbo vieta, iki šių dienų išliko „Zeis Ikon AG“ epidioskopas, dar kitaip vadinamas projektoriumi. Jis buvo saugomas specialioje spintoje.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Amfiteatrinė auditorija

Koridoriuje šalia auditorijos – Tado Daugirdo vitražų paroda. Du jų – Žemaitijos ir Kauno herbo – buvo spėta pagaminti Kaune dar 1910 ir 1911 m.

Rūsyje – lobiai

Vienoje iš ekspozicijų salių eksponuojamas muziejaus maketas, kuris buvo pristatytas Paryžiaus parodoje dar 1937 m. Jau tuomet pastatas buvo laikomas tikra Europine puošmena. Daugelis net laikė jį suomių architektūriniu šedevru, muziejumi-tvirtove.

Kitose ekspozicijų salėse – 27-nių knygos mylėtojų draugijos ir 1925 m. Monzoje (Italija) eksponuotų, italų itin gerai įvertintų prijuosčių spintos. Prijuostėms skirtosios projektuotos 1926 m. Čia pat ir numizmatikai eksponuoti skirtos autentiškos lentynos, ir 1927 m. menantys kilnojamieji laiptai, skirti laikinosios M.K.Čiurliono galerijos eksponatams kabinti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Autentiškos spintos, skirtos Italijoje demonstruotoms prijuostėms

Leidžiamės į rūsius, kuriuose įkurdinta vertingiausia šalyje liaudies meno saugykla. Autentiškose spintose laikomoje ekspozicijoje – kone 6000 dievukų, kryžių, rūpintojėlių, madonų. Seniausias eksponatas – XVI a. pr., stovėjęs Veliuonoje. Direktorius nenustebtų, jog jo vertė siektų milijoną eurų.

„Daugelis atkeliavo iš bažnyčių, kurios po karo liko apleistos. Ekspozicija pradėta rinkti 1919 m. Daugiausiai kūrinių pagaminti žemaičių rankomis. Į šią saugykla lankytojai bus įleidžiami pagal pageidavimą. Ji gali vienu metu priimti tik iki 20 žmonių“, – patiki O.Daugelis.

Lydėdamas išėjimo link, direktorius užsiima ir apie legendą, sklandančią apie Europos paveldu pripažinto Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. Manoma, jog jame buvo paslėptos ir taip išgyveno kelios žydų šeimos. Slėpėsi jos arba palėpėje, arba rūsyje. Ten, kur dabar slepiasi 6000 dievulių.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Brangiausias liaudies meno saugyklos eksponatas – XVI a. madona

Atviras bus 18 dienų

Jau tarpukariu buvo aišku, kad muziejus suprojektuotas gerokai per mažas: savivaldybės dovanotas sklypas, nuolatinis finansų trūkumas ribojo tuometinį projektą. Todėl 2006 m. buvo patvirtintas projektas „Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pastato V. Putvinskio g. 55 Kaune rekonstravimas ir priestato statyba“.

Plėtra buvo būtina, todėl 2007–2009 m. muziejaus kieme pastatytas modernus 898 kv.m. bibliotekos pastatas. Joje įrengtos muziejaus bibliotekos, archyvų saugyklos, skaitmeninimo centras, sukurta erdvi ir šviesi skaitykla, parodų salė. Priestatui pastatyti prireikė 1,7 mln. eurų.

Kol kilo priestatas, paraleliai buvo keičiami senojo pastato stogai, restauruojami langai, atkurtos autentiškos detalės, naikinami sovietinių laikų „patobulinimai“. Tačiau, prasidėjus sunkmečiui, muziejaus projekto finansavimas sulėtėjo, o 2010 m. nutrūko visai.

Tai – vienas gražiausių tikrojo modernizmo statinių Kaune, todėl, kad ir iki galo nesibaigus projektui, lankytojams bus suteikta unikali galimybė grožėtis pastatu kaip eksponatu. Akcija „18 dienų autentikos“ (nuo gruodžio 15 d. iki sausio 8 d.) kviečia lankytojus pažinti tarpukario interjero ypatumus ir išskirtinę „taupiojo modernizmo“ estetiką. Tiltą tarp muziejaus gimimo ir šių dienų nuties dailininko Sauliaus Valiaus specialiai šiam pastatui kuriama kinetinė, ratu besisukanti videoinstaliacija.

Įdomūs faktai apie pastatą: statytas jis 1931–1936 m. Renovuojamo pastato plotas – 4214,25 kv.m. Po rekonstrukcijos – 4716,25 kv.m. (įstiklintas kiemas, įrengta pastogė). Projekto vadovė – architektė Gražina Janulytė-Bernotienė. Paveldo tyrimus atliko Nijolė Steponaitytė ir Liuda Perevičienė, interjero – dr. Lina Preišegalavičienė. Rangovai: „Ranga IV“, nuo 2011 m.– UAB „Naujoji Aleksoto statyba“ ir UAB „Pakruojo arka“. Nupirkta naujos austrų firmos „Forster“ saugyklų įrangos už 280 tūkst. eurų.

Vytauto Didžiojo kultūros muziejui šie metai jubiliejiniai – 80-ieji.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:21
28:48
19:57

Esports namai

Kiekvienas gali

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką