Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 06 07, 13:55

Lietuvos stogų dangų evoliucija: nuo skiedrų ir gontų – iki čerpių

Lietuvos miestų istorinės dalys žavi senosiomis aikštėmis ir jaukiomis gatvelėmis, tačiau ne ką mažiau intriguoja tai, kas praeiviams į akiratį pakliūva ne taip lengvai. Pasidairykite po senamiesčių pastatų stogus, padengtus čerpėmis. Pastarosios irgi byloja įdomias istorijas dar nuo Mindaugo ir vokiečių Hanzos laikų.
Čerpiniai Vilniaus širdies stogai
Vilniaus širdies čerpių stogai / Adomo Svirsko nuotr.

Būtent tuo metu, spėjama, greta tradiciškai iki tol šiaudais, nendrėmis ir skiedromis dengtų stogų užsimezgė degto molio čerpių tradicija.

„Iki tol Lietuvoje buvo įvairių stogų dengimo būdų – gontai, skiedros, medžio lentos, rugių šiaudai. Rugių šiaudų stogus žmonės ardydavę atėjus badmečiui, jais šerdavo gyvulius, kad turėtų pieno“, – pasakoja vilnietis inžinierius-restauratorius Petras Kanevičius.

123RF.com nuotr./Nendrinis stogas
123RF.com nuotr./Nendrinis stogas

Radinys Vokietijoje patvirtina: senasis Vilnius – čerpinis

Miuncheno muziejuje paveldosaugos eksperto rastoje Vilniaus XVI a. senamiesčio panoramoje tankiausiai stiebėsi čerpių stogai. Pirmieji veikiausiai nuklojo medinius gotikinius paminklus – 1469 m. pastatytą Vilniaus Bernardinų ir 1501 m. užbaigtą Šv. Onos bažnyčias.

„Šių čerpių pirmtakės galėjo būti nedegtos čerpės – tiesiog iš molio sulipdytos ir saulės kaitroje išdžiovintos. Pigiai, paprastai pagaminamos, subyrėjus – nesunkiai keičiamos. Nusiuntei tarną į palėpę ir pakeitė, nereikėjo žmogui net ant stogo lipti“, – svarsto ekspertas.

„BMI Monier“ nuotr./Senieji čerpiniai Vilniaus stogai
„BMI Monier“ nuotr./Senieji čerpiniai Vilniaus stogai

Nors čerpinių stogų tradicija pirmiausia paplito tarp maldos namų statytojų, naujosios technologijos idėją į Lietuvą galimai parvežė pasiturinčių kilmingų giminių atstovai, studijavę užsienyje, pavyzdžiui, Vokietijoje.

Rugių šiaudų stogus žmonės ardydavę atėjus badmečiui, jais šerdavo gyvulius, kad turėtų pieno.

Bažnyčios, pasak P.Kanevičiaus, buvo statomos itin kokybiškai, o čerpės visada laikytos kokybės garantu.

„Štai neogotikinė bažnyčia Rokiškyje – grafų Tyzenhauzų ir Pšezdeckių kūrinys, prie kurio dirbo Prūsijos, Vokietijos, Belgijos architektai. Ir čerpinis stogas, ir bažnyčios interjeras, ir sakraliniai menai – stengtasi, kad maldos namai būtų pavyzdžiu aplinkiniams“, – dėsto P.Kanevičius.

Nuo bažnyčių neatsiliekančios pilys ir dvarai

„BMI Monier“ nuotr./Ignalinos rajone esantis Paliesiaus dvaras (stogo danga „Turmalin“ čerpių)
„BMI Monier“ nuotr./Ignalinos rajone esantis Paliesiaus dvaras (stogo danga „Turmalin“ čerpių)

Degtos molio čerpės panašiu laiku paplito po skirtingus LDK regionus. Iš esmės, jų sklaida priklausė nuo to, kokia buvo pastato paskirtis bei kam šis priklausė.

„Kasinėdami archeologai Radvilų rūmų likučius Dubingiuose atrado „bebro uodega“ vadinamą čerpę – ji pailga, užapvalintu galu, vokiško tipo. Tad nors čerpių pradžia buvo bažnyčių stogai, neilgai trukus tuo keliu pasekė ir dvarų savininkai“, – pasakojo paveldosaugos specialistas.

Štai Paliesiaus dvaro rūmai buvo dengti, manoma, šiaudais, gontais arba skiedromis, o toks stogas sistemingai kas penkerius metus reikalaudavo kapitalinio remonto ir didelių sąnaudų.

Viena iš šios stogo dangos prigijimo tuo metu priežasčių – ypatingas gontų, skiedrų, malksnų degumas. Vien Vilnius kiek kartų degė.

Neigiamą poveikį darė ultravioletiniai spinduliai, kilo gaisro pavojus, todėl moderniaisiais laikais danga buvo pakeista į čerpių su sendinto medžio atspalviu.

Vėliau statyto Kidulių dvaro svirnas iš karto buvo uždengtas čerpėmis – iki šiol išlikusios originalios svirno stogo čerpės dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų.

„Viena iš šios stogo dangos prigijimo tuo metu priežasčių – ypatingas gontų, skiedrų, malksnų degumas. Vien Vilnius kiek kartų degė“, – primena P.Kanevičius.

Tarpukaryje – per 200 plytinių

„BMI Monier“ nuotr./ Ilzenbergo dvaras (stogas dengtas keraminėmis čerpėmis „Rubin 15V“)
„BMI Monier“ nuotr./ Ilzenbergo dvaras (stogas dengtas keraminėmis čerpėmis „Rubin 15V“)

Manoma, kad importuoti čerpes iš kitų valstybių į Lietuvą nebuvo reikalo, kadangi joje palaipsniui veikė vis daugiau plytinių. Anot eksperto, praėjusio amžiaus pradžioje šalyje veikė daugiau nei 200 plytinių, gaminusių pakankamai geros kokybės čerpes:

„Plytinės veikė miestų priemiesčiuose, miesteliuose ir dvaruose, pavyzdžiui, Ilzenbergo dvare. Aktyviai veikė plytinės Vilniaus priemiesčiuose bei Užupyje. Geresnės kokybės čerpės tekdavo reikšmingesniems objektams, prastesnės kokybės nupirkdavo aplinkinių namų gyventojai. Vilniaus senamiestyje dažniausiai buvo naudojama olandiško tipo čerpė – „S“ raidės, pargriautos ant šono, formos.“

„BMI Monier“ nuotr./Vilniaus Kalvarijų vienuolynas (stogas dengtas „Turmalin“ čerpėmis)
„BMI Monier“ nuotr./Vilniaus Kalvarijų vienuolynas (stogas dengtas „Turmalin“ čerpėmis)

Čerpinių stogų plitimą skirtinguose Lietuvos regionuose lėmė ne vien jų geografinė padėtis, bet ir gyventojų socialinis statusas, galiausiai, praktiškumo samprata.

„Negalėčiau pasakyti, kad pats čerpių pasirinkimas priklausė nuo vietovės, labiau – nuo žmonių finansinės padėties. Čerpinis stogas reprezentavo žmogų, parodė ne tik jo materialinę padėtį, bet ir medžiagos tvarumo ir ilgaamžiškumo sampratą. Stogas tarsi simbolizavo, kas namo savininkas“, – pasakoja P.Kanevičius.

Vis tik ir vietovė šiokią tokią įtaką turėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje pradėjo plisti ir betoninės (cementinės) čerpės, gamintos presavimo būdu.

Čerpinis stogas reprezentavo žmogų, parodė ne tik jo materialinę padėtį, bet ir medžiagos tvarumo ir ilgaamžiškumo sampratą.

Pagrindinė greito paplitimo priežastis buvo nurodymas, kad pastatų, buvusių prie geležinkelio, stogai būtų uždengti nedegia stogo danga, jog kibirkštys iš pravažiuojančių garvežių nesukeltų gaisro. Taip betono čerpės paplito ties buvusiu Varšuvos-Sankt Peterburgo geležinkeliu ir vietovėse ties Prūsijos siena.

Štai Suvalkijos ūkininkų namuose tarpukariu paplito ir dominavo betoninės čerpės, dalinai „paveldėtos“ , kaip minėjome, iš Prūsijos.

„BMI Monier“ nuotr./Ankstesniais laikais čerpiniai stogai pirmiausia saugojo pastatus nuo gaisrų
„BMI Monier“ nuotr./Ankstesniais laikais čerpiniai stogai pirmiausia saugojo pastatus nuo gaisrų

Betoninės čerpės – lengviau gaminamos staklėmis, vietoje džiovinamos, jų nereikėjo degti. Populiarios buvo ir skardinės stogo dangos, nors, pasak P.Kanevičiaus, šis pasirinkimas toli gražu nebuvo praktiškiausias:

„Keletas dvarų Lietuvoje turi rusvus skardinius stogus. Saulė pakaitina, skarda įkaista ir pradeda deformuotis, nes skarda kaisdama labai plečiasi. Istorinis pastato stogas, dengtas skarda, saulei pasiekus piką, nuo karščio galėdavo deformuotis, o lyjant lietui keldavo triukšmą.“

Pagal valstybę – ir architektūros tradicijos

Paveldosaugos eksperto teigimu, sovietmečiu Lietuvos plytinės imtos stambinti, jų produkcijos kokybė smuko. Pagrindinė stogo danga sovietmečiu buvo pilki asbocementiniai lapai, kurie iki šiol kelia daug rūpesčių ekologijai ir sveikatai.

Atkūrus Nepriklausomybę, nebegelbėjo nei šūkis „Lietuvoj pirk čerpę ir plytą lietuvišką“, nes gamybos technologijos ir kokybė dar liko sovietinė. Be pilkų asbocemento lapų tuo metu pasirodė skardinės dangos, kurios imitavo čerpes.

„Pas mus iki šiol klaidingai vartojamas terminas „šiferinė“ stogo danga.
Iš esmės, šiferinės plokštelės paplitusios uolingose vietose, pavyzdžiui, Armėnijoje ir Gruzijoje. Jeigu kalbėtume apie Prancūziją – ten naudojama daug uolienų, kalkakmenio ir smiltainio.

Pastatų stogai vietovėse, supamose nendrynų, buvo nendriniai: nendres reikėjo atitinkamu laiku nukirsti, paruošti, surišti pėdus“, – pasakoja P.Kanevičius.

15min nuotr./Gatvė nedideliame Olandijos miestelyje
15min nuotr./Gatvė nedideliame Olandijos miestelyje

Ypač daug čerpėmis dengtų stogų pastebėti galima keliaujant po Lenkiją, Vokietiją, Olandiją. Olandai apskritai seniai pradėjo iš molio gaminti plytas ir čerpes. Panašu, kad jie galėjo būti ir vieni pirmųjų, architektūroje pradėjusių naudoti čerpes, šiais laikais vyraujančias Vokietijoje ir kitose Baltijos jūros skalaujamose valstybėse.

„Priežastis – paprasta: regione nėra aukštų kalnų, tik molėtos lygumos. Beje, per dvidešimt metų tyrinėjimo vieno vokiečio profesoriaus darbe perskaičiau, kad esame „Baltijos jūros lygumos valstybė“, – pastebi P.Kanevičius.

Būtent Vokietijos kultūros, tradicijų, kalbos pažinimas ir studijos Fuldos restrauravimo centre paveldosaugos ekspertui suformavo nuomonę, kaip dera tvarkyti restauruojamo pastato stogą, kaip turi būti išdegta čerpė, sutvarkyta pastogė ir tokie, regis, paprasti dalykai, kaip lietaus vandens nuvedimo sistema.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį, kad būtų įrengta tinkama stogo konstrukcijos ventiliacija.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Šv.Onos bažnyčia
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Šv.Onos bažnyčia

Savo restauruotiems objektams, tarp kurių – Vilniaus Bernardinų, Šv. Onos, Pranciškonų bažnyčios – P.Kanevičius rinkosi vokišką produkciją.

Tokios čerpės – patikimos, gero molio, sunkios, todėl praktiškai neįveikiamos gamtos išdaigoms, sandarios, neleidžiančios susidaryti kondensatui, nebijo temperatūrų svyravimų.

Tarybiniais laikais Lietuvoje skambėjo terminas skardininkas, o stogdengio profesijos pavadinimas buvo prigesęs.

Lietuvoje jas tiekia „BMI Monier“, padėję atnaujinant ne vieną Kauno bažnyčią, Paliesiaus, Ilzenbergo ir Jakiškių dvarus, Balbieriškio, Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčią bei kaimynystėje esantį buvusio vienuolyno stogą. Stogų keitimui pasirinktos vokiškos keraminės čerpės.

„Įmonė gali pateikti įvairių formų ir spalvų čerpes, ir tinkančias individualiems gyvenamiesiems namams, ir tenkinančias miestų senamiesčių ypatingus reikalavimus. Dar labiau man patinka tai, kad „BMI Monier“ nuėjo nestandartiniu keliu – ne tik tiekia produkciją, bet ir atlieka edukacinius užsiėmimus, atgaivinant stogdengio profesijos prestižą, konsultuoja pastatų savininkus ir projektuotojus.

Man pačiam teko skaityti paskaitas didelei auditorijai stogdengių. Tarybiniais laikais Lietuvoje skambėjo terminas skardininkas, o stogdengio profesijos pavadinimas buvo prigesęs“, – pasakoja paveldosaugos ekspertas P.Kanevičius.

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką