Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 22d. 18:05

Restauratoriai atgaivino unikalios Perlojos bažnyčios grožį

Perlojos bažnyčia
R.Averkienės nuotr. / Perlojos bažnyčia

Istorine praeitimi išskirtinį Perlojos kaimą, prieš keletą mėnesių šventusį fenomenalų jubiliejų – Perlojos Respublikos šimtmetį, puošia keletas unikalių objektų, kurie turi didelę reikšmę ne tik Varėnos kraštui, bet ir visai Lietuvai. Vienas iš svarbiausių – kaimo centre stovinti įspūdinga Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Perlojiškiai didžiuojasi, nes ji pastatyta Vytauto Didžiojo metais ir yra pati lietuviškiausia šalyje.

Ši bažnyčia – vienintelė tokia Lietuvoje, kurioje krikščioniškoji ikonografinė medžiaga persipina su patriotiniais lietuvybės elementais. Jos vidų puošia įspūdingas 1943 metais iš natūralių dažų sukurtas itin aukšto meninio lygio dekoras, joje gausu valstybinių bei patriotinių akcentų ir lietuviškų užrašų. Visą sovietmetį Perlojos bažnyčia buvo kaip nepriklausomos Lietuvos ambasada, nes skliautuose – Vytis, Gedimino stulpai, Jogailaičių kryžius, trispalvė, Vytauto Didžiojo portretas, Lietuvos ir ateitininkų himnai. Ir, žinoma, kunigaikštis Perlius su šūkiu: „Už Perloją ir visą Lietuvą!“.

Šiomis dienomis Perlojos bažnyčia tapo dar įspūdingesnė, nes šiame sakraliniame kultūros paveldo objekte atlikti svarbūs restauravimo darbai, kuriuos įvykdė MB „Virmalda“ ir Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros restauravimo specialistai. Šis projektas atliktas per tris mėnesius. Bendram darbui – bažnyčios sienų dekoro konservavimui ir restauravimui – MB „Virmalda“ restauratorė, restauravimo projektų vadovė ir Vilniaus dailės akademijos skulptūros restauravimo specialybės dėstytoja Ramunė Balandžiūnienė sukvietė jaunų specialistų komandą – baigusius ir esamus restauracijos specialybės studentus. Ji pažymi, jog Perlojos bažnyčios restauravimas būsimiems restauratoriams buvo neįkainojama praktika, o esamiems – tam tikras jų kvalifikacijos užtvirtinimas.

Ramunės Balandžiūnienės nuotr./Restauruojama Perlojos bažnyčia
Ramunės Balandžiūnienės nuotr./Restauruojama Perlojos bažnyčia

„Ką nuveikėm per šiuos tris mėnesius? Restauravimas šitame objekte buvo labai sudėtingas, nes radome truputėlį daugiau defektų nei tikėjomės. Sgrafito technika atliktas dekoras labai įspūdingas, tačiau jis atliktas nenuvalius dažų. Daugelyje vietų daugiasluoksnis tinkas atšokęs nuo pagrindo, nuo dažų, kurie yra ant pradinio tinko. Mes atlikome visas konservavimo procedūras – lipdybos, kelių sluoksnių pigmentuoto tinko plokštumų.

Tos procedūros – tai atšokusio nuo mūro tinko klijavimas injekcijomis, paties tinko struktūros tvirtinimas kalkiniu vandeniu, nudruskinimo procedūros, biocidinis apdorojimas. Konservavome ir restauravome sgrafito technika atliktą sienų dekorą. Dirbome tikrai sudėtingomis sąlygomis, esant žemai temperatūrai, tačiau labai stengėmės, kad darbų kokybė nenukentėtų. Daug kruopštumo ir profesinių žinių reikalaujantys plokštumų konservavimo ir restauravimo darbai atlikti nepriekaištingai. Aukščiausia restauruota vieta – septynių metrų aukščio šoninės navos. Bažnyčios vidus nuo pastatymo nė karto nebuvo restauruotas, tik arka prieš presbiteriją restauruota 2010 metais, tad jau prašyte prašėsi atnaujinimo.

Mums didelis pasididžiavimas savo darbu prisiliesti prie tokios įspūdingo grožio istorinės bažnyčios atnaujinimo. Šioje bažnyčioje dar reikia atlikti daug atnaujinimo darbų – konservuoti ir restauruoti lubų, skliautų ir sienų tapybą, bet tai jau kito etapo darbai. Kai bus daugiau lėšų, bus ir kitas darbų etapas. Mums labai norisi vėl čia sugrįžti“.

Restauratorė Ramunė Balandžiūnienė prisipažįsta, jog nerealiai geras jausmas, kad darbai jau baigti ir ji dabar nekantriai laukia, kaip jos vadovaujamos komandos triūsą įvertins restauravimo komisija.

„Džiaugiuosi savo jaunų restauratorių komanda – darbščiais ir supratingais jaunais žmonėmis, kuriais tikrai galiu pasitikėti. Šios bažnyčios restauravimas buvo savotiškas jų profesionalumo patikrinimas. Nebloga komanda, norėtųsi, kad jie dirbtų ir kituose objektuose“, – optimistiškai kalba restauratorė.

Per du praeitos vasaros ir rudens mėnesius tie patys restauratoriai drauge su daugybe kitų specialistų atnaujino Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią. Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios restauracijos projektas yra neabejotinai didelė patirtis jauniems restauratoriams ir šios specialybės studentams, kruopščiai prisiliečiantiems prie kultūros paveldo, kuriantiems išliekamąją vertę ir tuo pačiu prisidedantiems prie Varėnos krašto kultūros ir istorijos objektų gražinimo.

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta džiaugiasi, kad pagaliau Perlojos bažnyčiai atnaujinti buvo skirtas finansavimas iš valstybės biudžeto ir atnaujinta dalis bažnyčios vidaus.

Šios bažnyčios restauravimas buvo savotiškas komandos profesionalumo patikrinimas. Nebloga komanda, norėtųsi, kad jie dirbtų ir kituose objektuose, – sako R,Balandžiūnienė,

„Kaip galima nesidžiaugti? Ir taip įspūdingai graži mūsų bažnyčia tarsi nauju rūbu pasipuošė. Džiaugiuosi kartu visais parapijiečiais, kurie pagarbiai klausinėjo restauratorių, ar ilgai truks jų kruopštus darbas ir kantriai laukė, kol bus nuimti pastoliai. Perlojiškiai tikri patriotai – jiems neginčijamas faktas, kad Perlojos bažnyčia pati gražiausia, o po restauravimo darbų susirinkę į bažnyčią jie džiaugėsi ir didžiavosi, kad gali melstis dar gražiau atnaujintuose Dievo namuose“, – parapijiečių vardu dėkoja Perlojos parapijos klebonas Ąžuolas Miliauskas.

Atsinaujinusiu bažnyčios vidumi ir profesionaliu restauratorių darbu patenkinta dažnai ekskursijas į bažnyčią atvedanti Perlojos istorijos muziejaus darbuotoja Marija Lūžytė. „Labai džiaugiamės išgražėjusia mūsų bažnyčia. Mums iki šiol net vilčių nebuvo, kad ji artimiausiais metais bus pradėta restauruoti. Kai nuėmė pastolius ir pamatėm, kad sienos dailiai atnaujintos, džiaugsmui nebuvo ribų! Juk mūsų bažnyčia – vienintelė tokia Lietuvoje. Tas lietuviškumas, išskirtinumas, netgi vyriškoji ir moteriškoji giminė joje išskiriama.

R.Averkienės nuotr./Marija Lūžytė į bažnyčią dažnai veda ekskursijas
R.Averkienės nuotr./Marija Lūžytė į bažnyčią dažnai veda ekskursijas

„Čia įėjęs pasidarysi geresnis, geresnė“. Niekur tokio užrašo nepamatysi. Manoma, kad vienas iš svarbiausių bažnyčią puošiančių užrašų autorių – tuometinis klebonas Vincentas Andriulevičius. Dauguma užrašų – Šventojo Rašto ištraukos. Prieš bažnyčios dekoravimą klebonas tarėsi su parapija, turėjo suaukotų pinigų ir galvojo, ką daryti – ar suolus, ar duris tvarkyti. Vietinės moterys sakė: „Klebonėli, daryk, kad būt gražiau“. Šį dekoravimą palaimino ir tuomet vyskupu paskirtas Teofilius Matulionis“, – pasakoja M.Lūžytė.

Bažnyčia išties liudija perlojiškių darbštumą, lietuvybę ir patriotiškumą. Ją pamaldūs parapijiečiai pastatė vos per dvejus metus – nuo 1928 metų iki 1930 metų – savo lėšomis ir pastangomis tuometiniam parapijos klebonui Pranui Cibulskui vadovaujant. Plytas kaimo žmonės vežė arkliais iš gretimo Milioniškės kaimo, kur jos buvo gaminamos. Bažnyčios statybai vien perlojiškių lėšų neužteko, aštuonis tūkstančius litų skyrė valstybė. Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1943 m. tuometinis kunigas V.Andriulevičius persiviliojo Lentvario bažnyčioje dekoravimo darbus atlikusius profesionalius dailininkus. Situacija bažnyčiai gražinti buvo visiškai nepalanki.

Net pačių būtiniausių reikmenų trūko, nes visos žaliavos, reikalingos freskoms tapyti, buvo vadinamosios strateginėmis ir naudotos tik karo reikmėms. Sakoma, kad tik keletui paveikslų dažų pakako, todėl į pagalbą vėl suskubo perlojiškiai. Mergaitės skynė žiedus, vaikinai lupo nuo malkų žieves, o moterys rinko kiaušinius ir kuo liesesnį pieną. Visą šį turtą gabeno profesoriui Jurgiui Hopenui, kuris savo sumanumo dėka pagal senovės dailininkų receptus gamino dažus ir su savo mokiniais dekoravo visą bažnyčią. Visos sienos beveik ištisai padengtos tapyba, ir figūrinės-ornamentinės detalės nutapytos dažais ant sauso tinko.

R.Averkienės nuotr./Perlojos bažnyčios vidus
R.Averkienės nuotr./Perlojos bažnyčios vidus

Perlojos bažnyčios tapybos stilių menotyrininkai vadina neorenesansiniu, kuriam būdingi ir baroko elementai. Iki šio dekoravimo bažnyčia buvo dažyta tamsiais dažais, todėl buvo nejauki. „Unikalus ir tas faktas, kad 1943 m. dekoruotoje bažnyčioje užrašai – vien lietuvių kalba, užrašyti pagal to meto rašybos tvarką, kai liturgijoje lietuvių kalba pradėta naudoti nuo 1962 metų, o iki tol buvo lotynų kalba. Šioje bažnyčioje yra kryžiaus kelio stotys iš senosios maumedžio bažnyčios, pastatytos 1777 metais, o pirmąją bažnyčią Perlojoje apie 1428 metus pastatė Vytautas Didysis. Visa tai, ką turime Perlojoje – ir bažnyčią, ir Vytauto Didžiojo paminklą, yra darbščių ir patriotiškai nusiteikusių kunigų bei parapijiečių nuopelnas“, – sako M.Lūžytė.

Perlojiškiai didžiuojasi ir 1930 m. pastatytu daugiau kaip aštuonių metrų aukščio Vytauto paminklu. Jis – vienintelis toks aukštas išlikęs paminklas Lietuvoje. Kaip laisvės simbolį po Antrojo pasaulinio karo paminklą ne kartą mėginta nugriauti, tačiau jis išliko, nes perlojiškiai tam trukdė, be to jį statant jo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros. Paminklą puošia užrašas: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“.

Temos: 2 Bažnyčia Perloja

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką