Ledo šelfas – tai stora, ant vandens plūduriuojanti ledyno dalis. Jis susidaro tada, kai nuo žemyno slenkantis ledynas pasiekia jūrą, o jo priekinė dalis ima plūduriuoti vandenyje. Mokslininkai perspėja, kad netekęs šios dalies Tveitso ledynas taptų dar mažiau stabilus, o jo nykimas galėtų paspartėti. Ilgainiui tai prisidėtų prie pražūtingo jūros lygio kilimo.
Tveitso ledynas Pasaulio pabaigos ledynu vadinamas dėl to, kad jo griūtis į Pietų vandenyną lemtų, jog pasaulinis jūros lygis pakiltų 65 centimetrais. Tai užlietų pakrančių bendruomenes visame pasaulyje.
Buvo prognozuojama, kad iki tokios griūties galėtų praeiti šimtmečiai, tačiau jau dabar Tveitso rytiniam ledo šelfui kyla neišvengiama grėsmė. Manoma, kad jo netekimas gali dar labiau paspartinti ledyno nykimą.
Tyrėjų teigimu, palydovinės nuotraukos rodo, kad Tveitso rytinis ledo šelfas netrukus gali atsiskirti nuo ledyno. Praėjusią savaitę apie tai pranešė „New Scientist“.
Nors pats Tveitso ledynas yra sausumoje, jo ledo šelfas plūduriuoja vandenyje ir yra prisitvirtinęs prie ledyno krašto. Žinoma, kad šis šelfas veikia tarsi atrama – jis lėtina ledo slinkimą iš sausumos į jūrą.
Robertas Larteris, Britų Antarktidos tyrimų tarnybos jūrų geofizikas, vadovauja Jungtinės Karalystės mokslo koordinavimo biurui Tarptautinėje Tveitso ledyno bendradarbiavimo programoje. Šioje programoje JAV ir Jungtinės Karalystės tyrimų agentūros tiria sudėtingą ir sparčiai besikeičiančią Tveitso ledyno aplinką. Pasak R.Larterio, labai tikėtina, kad Tveitso rytinis ledo šelfas subyrės dar 2026 metais.
„Paskutinė ledo šelfo dalis priešais ledyną yra pasiruošusi suirti. Mes tiksliai nežinome, kaip šis ledo šelfas subyrės, bet jis tikrai išnyks“, – interviu „Live Science“ sakė R.Larteris.
Jau pasislinko apie 20 kilometrų
Maždaug Floridos dydžio Tveitso ledynas yra didžiausias ledynas Vakarų Antarktidoje. Ši milžiniška ledo upė kai kuriose vietose yra daugiau nei 2000 metrų storio ir 120 kilometrų pločio. Tai plačiausias ledynas Žemėje.
Ledynas sparčiai tirpsta jau nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio ir per šį laiką neteko šimtų milijardų tonų ledo. Tai lemia palyginti šiltas vandenyno vanduo, patenkantis po ledo šelfu ir tirpdantis ledyną iš apačios – ties jo pagrindu, kur ledas remiasi į žemę, esančią žemiau jūros lygio. Nuo 1992 metų riba, kur Tveitso ledynas remiasi į žemę, pasislinko apie 20 kilometrų į žemyno gilumą.
Modeliuoti milžiniškų ledynų nykimą yra sudėtinga, todėl sunku tiksliai pasakyti, kada Tveitso ledynas galutinai sugrius. Vis dėlto kovo 9 d. žurnale „Geophysical Research Letters“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad iki 2067 metų ledynas gali kasmet netekti net 180–200 mlrd. tonų ledo.
Tveitso ledyno nykimas mokslininkams kelia nerimą ne tik dėl paties ledyno, bet ir dėl viso Vakarų Antarktidos ledo skydo ateities. Tveitsas laikomas vienu svarbiausių šio ledo skydo ramsčių, nes padeda sulaikyti kitus ledo masyvus ir neleidžia jiems sparčiau slinkti į vandenyną.
Britų Antarktidos tyrimų tarnybos duomenimis, jei išnyktų visas Vakarų Antarktidos ledo skydas, pasaulinis jūros lygis pakiltų apie 3,3 metrų.
Mokslininkai tokių ledo skydų griūtį laiko klimato kaitos lūžio tašku. Tai reiškia, kad peržengus šią ribą prasidėtų ilgalaikiai pokyčiai, kurių nebūtų įmanoma sustabdyti daugelį tūkstančių metų.
Vis dėlto, pasak jo, ženklai rodo, kad galiausiai tai susiję ir su žmogaus sukelta klimato kaita.
Tveitso rytinis ledo šelfas skyla tose vietose, kur jį laiko vandenyno dugno keteros, taip pat ties ledyno žiotimis. R.Larterio teigimu, vakarinėje šelfo pusėje, kur ledas atsiskiria, judėjimas per pastaruosius aštuonis mėnesius apytiksliai padvigubėjo.
Kaip ir kitą Antarktidos jūros ledą bei patį ledyną, šį šelfą iš apačios ardo šiltesnis ir sūresnis vanduo, kylantis iš Pietų vandenyno gelmių. R.Larteris teigė, kad čia svarbesnė ne vien vandens temperatūra, bet ir vandens cirkuliacija. Vis dėlto, pasak jo, ženklai rodo, kad galiausiai tai susiję ir su žmogaus sukelta klimato kaita.
„Mokslo bendruomenėje aktyviai diskutuojama, kaip tiksliai tai vyksta, bet atrodo gana aišku, kad šiltą vandenį link žemyno kažkaip stumia pokyčiai Pietų pusrutulio vakarų vėjuose. O šie vėjų pokyčiai yra platesnio klimato kaitos modelio, kurį matome, dalis“, – sakė R.Larteris.
