Kad būtų nubrėžta aiški riba tarp tikrųjų žvaigždžių ir keistų „neįvykusiomis žvaigždėmis“ vadinamų rudųjų nykštukių, astronomai apibrėžė minimalų žvaigždės dydį. Visos žvaigždės turėtų būti ne mažesnės nei 8,7 proc. mūsų Saulės dydžio, o jų šviesis – ne mažesnis nei 0,00125 proc. Saulės šviesio. Be to, minimaliausiai žvaigžde laikomo šviesulio temperatūra negali būti žemesnė už +1727°C.
„Štai tokios yra mažiausios žvaigždės, – konferencijoje aiškino Džordžijos valstijos universiteto astronomas Toddas Henry. – Kaip tik virš šio „slenksčio“ rikiuojasi raudonosios nykštukės, kurios, kaip manoma, sudaro apie 75 proc. Paukščių Tako galaktikos. Žemiau – rudosios nykštukės: keisti šviesuliai, didesni už planetas, bet per maži, kad juose įsižiebtų branduolinės reakcijos, kurios vyksta tikrose žvaigždėse.“
T.Henry vadovauja projektui „Research Consortium on Nearby Stars“ (RECONS), kuris startavo dar 1994 m. Nuo 1999-ųjų jie, naudodami Čilėje įrengtą observatoriją „Cerro Tololo Inter-American Observatory“, ieško ir charakterizuoja artimiausias raudonąsias ir rudąsias nykštukes.
Atlikdamas tyrimą, T.Henry su kolegomis išmatavo šimtų žvaigždinių ir subžvaigždžinių objektų dydžius ir kitus parametrus.
„Visus duomenis sudedi krūvon ir prieini išvadą, kad egzistuoja žemutinė šviesulio disko skersmens riba – ji yra 8,7 proc. Saulės disko skersmens, – aiškina T.Henry. – Būtent tokio dydžio gali būti mažiausia žvaigždė. Mažesnis šviesulys žvaigžde jau nebus laikomas.“
Tyrinėdamas artimiausias raudonąsias nykštukes astronomas suprato, kad šios žvaigždės yra galbūt realiausia galimybė atrasti nežemišką gyvybę.
„Tai yra žvaigždės, aplink kurias ieškosime planetų, o šiose – gyvybės, – pažymi mokslininkas. – Tokios žvaigždės yra arčiausiai Saulės sistemos. Supratau ir tikiu, kad raudonųjų nykštukių sistemos būtų nuostabi vieta gyvybei klestėti, nes tokios žvaigždės gyvuoja nepaprastai ilgai – kone amžinai.“
