Goldiloko zona nurodo regioną, kuriame egzistuoja galimybė aptikti planetą, kurios paviršiuje būtų skysto vandens. Pernelyg artimas atstumas iki artimiausios žvaigždės lemtų vandens išgaravimą, pernelyg tolimas – vandens virtimą ledu. Būtent skysto vandens planetų paviršiuose paieškos susilaukia išskirtinio mokslininkų dėmesio, nes tai laikoma aiškia gyvybės egzistavimo prielaida.
Gyvenamosios zonos apibrėžimą mokslininkai koreguoja remdamiesi naujais vandens ir anglies dioksido absorbavimo duomenimis. Būtent dvi minėtos ypatybės turi milžinišką įtaką egzoplanetų paviršiams ir nulemia mokslininkų sprendimą dėl to, ar jose galima tikėtis aptikti skysto vandens, skelbia Space.com.
 |
| Chesterio Hermano iliustr./Grafike nurodoma pagal naująjį apibrėžimą suformuluota gyvybei tinkama zona ir atstumai tarp įvairių žvaigždžių. |
Naujasis apibrėžimas radikaliai nepakeitė gyvybei tinkamos zonos ribų, tačiau jas patikslino.
Pavyzdžiui, mūsų Saulės sistemoje iki šiol gyvybei tinkama zona laikytas atstumas nuo žvaigždės tarp 0,95 ir 1,67 astronominio vieneto (AU, jis yra lygus atstumui nuo Žemės iki Saulės arba maždaug 150 mln. km).
Remiantis naujuoju apibrėžimu, ši zona pasistūmėjo ir dabar gyvybei tinkama zona yra 0,99–1,7 AU. Taigi remiantis naujais skaičiavimais, Žemė atsidūrė prie pat vidinio gyvybei tinkamos zonos pakraščio.
Mokslininkai įspėja, kad naujasis apibrėžimas vis dar neįtraukia debesų efekto – šis veiksnys taip pat turi įtakos planetos tinkamumui gyvybei susiformuoti.
Gyvybei tinkamos zonos apibrėžimą prieš dvidešimt metų sukūrė Jamesas Kastingas, dirbęs kartu su kitais mokslininkais.
„Tuo metu kai buvo atliekamas šis tyrimas dar nebuvo rasta jokių egzoplanetų. Po dvidešimt metų buvo rasta šimtai, galbūt net tūkstančiai egzoplanetų”, – teigė tyrimui vadovavęs mokslininkas Ravi Kumaras Kopparapu.
Puerto Rico universiteto mokslininkas Abelas Mendezas, nedalyvavęs gyvenamosios zonos apibrėžimo pakeitimo tyrime, sukūrė potencialiai gyvybės ištakų turinčių egzoplanetų katalogą, kurį galite rasti čia.
