„Mes jau seniai žinome, kad Saulė buvo ankstyvųjų mums žinomų Šiaurės Europos žemdirbystės kultūrų dėmesio centras“, – sakė Kopenhagos universiteto archeologas Rune Iversenas. Šie akmenys „tikriausiai buvo aukojami, kad užtikrintų Saulę ir augimą“.
Ketvirtadienį, sausio 16 d., žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime R. Iversenas su kolegomis išsamiai aprašė Danijos Bornholmo saloje, esančioje į pietus nuo Švedijos, Baltijos jūroje, aptiktą 614 akmeninių plokščių ir jų fragmentų.
Objektai buvo rasti išbarstyti griovyje. Remdamiesi keramikos stiliumi ir netoliese rastų medžio anglių radiokarboniniu datavimu, mokslininkai padarė išvadą, kad dekoruoti akmenys čia buvo sąmoningai padėti maždaug 2900 m. pr. m. e.
Didžioji dauguma akmeninių plokštelių buvo pagamintos iš juodojo skalūno – tamsios, sluoksniuotos nuosėdinės uolienos, randamos saloje, o kitos buvo pagamintos iš kvarco ir titnago. Dauguma plokštelių taip pat buvo papuoštos įrėžtais raštais, tarp jų – ir Saulės bei augalų motyvus.
Nors Bornholmo saloje ir anksčiau buvo rasta keletas tokių „Saulės akmenų“, didelis jų kiekis vienoje vietoje paskatino mokslininkus ieškoti galimos unikalaus telkinio atsiradimo priežasties.
Panašu, kad neolito žmonės akmenis užkasė kritiniu momentu, nes tyrėjai nustatė, kad iškart po akmenų užkasimo vietovė buvo paversta įtvirtinta vieta. Galbūt akmenų „aukojimą“ paskatino stichinė nelaimė arba klimato reiškinys, dėl kurio pražuvo pasėliai, savo tyrime spėjo tyrėjai.
Remdamiesi išsamiais priešistorinių klimato įvykių įrodymais, tyrėjai susiejo akmenų užkasimą su 2910 m. pr. m. e. įvykusiu ugnikalnio išsiveržimu, kuris beveik neabejotinai neigiamai paveikė orus ir derlių visame Šiaurės pusrutulyje.
„Akmenys galėjo būti užkasti stresiniu metu, siekiant sugrąžinti Saulę ir atkurti žemės ūkio gamybą, – tyrime pažymėjo mokslininkai. – Tai taip pat galėjo būti padaryta pasibaigus klimato krizei, kaip Saulės sugrįžimo šventės aktas.“
Po akmenų telkinio Bornholme prasidėjo naujo tipo kultūra, aiškino tyrėjai. Žmonės nustojo statyti didžiulius kapus, pradėjo kurti labiau įtvirtintas gyvenvietes ir užmezgė naujus socialinius ryšius su Skandinavijos gyventojais. Tačiau Saulės svarba galėjo nesumažėti, nes neolitinės visuomenės visoje Europoje priklausė nuo Saulės, kad gautų derlių.
„Tai tiesiog neįtikėtinas atradimas, įrodantis, kad Saulės pagerbimo užkasimai yra senovinis reiškinys, su kuriuo vėl susidūrėme Pietų Skandinavijoje per klimato katastrofą, sukeltą ugnikalnio išsiveržimo 536 mūsų eros metais“, – teigė tyrimo bendraautorius Danijos nacionalinio muziejaus archeologas Lasse Vilienas Sørensenas.