Stebėjimai, atlikti NASA kosminiu zondo „Cassini“ (kuris pirmasis ir aptiko audrą 2010 metų gruodį) rodo, kad milžiniška Saturno audra temperatūrą planetos stratosferoje pakėlė 66 laipsniais aukščiau įprasto lygio.
„Šis temperatūros šoktelėjimas toks ekstremalus, jog tuo sunku patikėti, ypač šioje Saturno atmosferos dalyje, kuri paprastai yra labai stabili“, – teigė tyrimo vadovė Brigette Hesman iš Merilendo universiteto ir NASA Goddardo kosminių skrydžių centro Grynbelte.
Jei tokiu mastu temperatūra pakistų Žemėje, tai būtų tarsi persikėlimas iš gilios žiemos Aliaskoje į didžiausią vasaros karštį Mohavės dykumoje.
„Jei tokiu mastu temperatūra pakistų Žemėje, tai būtų tarsi persikėlimas iš gilios žiemos Aliaskoje į didžiausią vasaros karštį Mohavės dykumoje“, – pridūrė mokslininkė.
Tyrėjai taip pat aptiko, kad audros metu smarkiai padidėjo etileno kiekis. Manoma, kad audra prigamino šimtą kartų daugiau šių bekvapių, bespalvių dujų, kurios, kaip manyta, gali susidaryti Saturne. Jos kilmė vis dar lieka paslaptimi.
„Iki šiol etileno Saturne niekada nematėme, tai buvo visiška staigmena“, – teigė Michaelas Flasaras iš Goddardo kosminių skrydžių centro, komandos, atsakingos už „Cassini“ infraraudonųjų spindulių spektrometro instrumentą, vadovas.
Didžiulė Saturno audra buvo viena iš planetos taip vadinamųjų Didžiųjų baltųjų dėmių, kurios pasirodo kas maždaug 30 Žemės metų (ar maždaug kartą per vienerius Saturno metus). Ši pastaroji prasidėjo 2011 metų sausį ir galiausiai išsidriekė maždaug 15 tūkst. kilometrų iš šiaurės į pietus, kol galiausiai tų metų birželio pabaigoje išsisklaidė.
Tai buvo ilgiausiai stebėta tokio pobūdžio audra Saturne, teigia mokslininkai. Ir pirmoji, kurią iš arti tyrinėjo orbitoje esantis zondas.
„Cassini“ taip pat pastebėjo dvi keistas šilto oro dėmes, kurios per audrą ryškiai švietė stratosferoje. Tai rodo, kad į planetos atmosferą buvo išskiriami dideli energijos kiekiai.
Kitame tyrime, skelbiamame žurnale „Icarus“, kuriame nagrinėti „Cassini“ ir dviejų Žemėje esančių teleskopų surinkti infraraudonųjų spindulių duomenys, mokslininkų komanda aprašo, kaip ši dvi dėmės susiliejo ir tapo didžiausiu iš karščiausiu stratosferiniu viesulu, kurį kada nors teko stebėti mūsų Saulės sistemoje. Iš pradžių šis viesulas buvo didesnis nei žymioji Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė.
Nors regimųjų ženklų, kad Saturne audra tęstųsi, nebėra, viesulas liko iki šių dienų. Tačiau abejojama, ar jis gyvuos daugiau kaip 300 metų – tiek matoma Didžioji raudonoji dėmė Jupiteryje. Mokslininkai mano, kad viesulas greičiausiai išsisklaidys iki 2013 metų pabaigos.
„Šie tyrimai suteiks mums žinių apie kai kuriuos fotocheminius procesus, vykstančius Saturno ir kitų Saulės sistemos ir toliau esančių planetų milžinių stratosferose“, – teigė Scottas Edgingtonas, „Cassini“ projekto mokslininkas iš NASA Reliatyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje.
