Sekite 15min Google
Būtent apie tai kalbame Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete (EESRK), svarstydami naują Europos Komisijos pasiūlymą – Debesijos ir dirbtinio intelekto plėtros aktą (angl. Cloud and AI Development Act, CADA).
Ekspertai sutaria dėl problemos, bet ne dėl sprendimo. Analitinio centro RUSI ekspertas Josephas Jarnecki Europos technologinę priklausomybę vertina kaip strateginį pažeidžiamumą. Tačiau Mikołajus Barczentewiczius iš International Center for Law & Economics perspėja, kad technologinis suverenitetas neturėtų virsti technologine izoliacija – visiškai europinė pažangiausių debesijos ir DI technologijų grandinė šiandien nėra realistiška.
Dar jautresnis klausimas – gynyba. „Financial Times“ rašė apie Europos gynybos pareigūnų nuogąstavimus, kad pernelyg greitas JAV technologijų ribojimas gali ne sustiprinti, o susilpninti Europos karinius pajėgumus ir NATO sąveikumą.
Taigi, ryškėja formulė: strateginė autonomija neturi reikšti strateginės autarkijos. Europos tikslas neturėtų būti atsijungti nuo amerikietiškų technologijų. Tikslas – turėti pakankamai alternatyvų, kad Europa galėtų pati pasirinkti, kada jas naudoti, o ne būtų priversta tai daryti todėl, kad neturi kito pasirinkimo.
Tai strateginio pasirinkimo laisvės klausimas.
Vien duomenų centrų neužteks
Ką bando padaryti Europa? Būtent šiame kontekste atsiranda CADA.
Europos debesijos rinka sparčiai auga, tačiau ES tiekėjų dalis joje nuo 29 proc. 2017 metais sumažėjo iki maždaug 15 proc. 2022-aisiais. Daugiau kaip 70 proc. rinkos kontroliuoja trys ne ES didieji debesijos paslaugų teikėjai.
Tai nereiškia, kad užsienio technologijos yra blogos. Problema – koncentracija ir priklausomybė. Todėl Komisija siūlo per artimiausius metus smarkiai didinti Europos skaičiavimo pajėgumus, spartinti duomenų centrų plėtrą ir kurti bendrą debesijos suverenumo sistemą. Kuo jautresnė valstybės funkcija, tuo svarbesni būtų jurisdikcijos, duomenų kontrolės ir operacinės autonomijos reikalavimai.
Toks rizika grindžiamo suverenumo (angl. risk-based sovereignty) principas man atrodo racionalus. Ne viskam reikia maksimalaus suverenumo. Tačiau kritinėms valstybės, infrastruktūros ir gynybos funkcijoms Europa privalo turėti realią alternatyvą.
Kartu svarbu nesupainioti europinės skaičiavimo infrastruktūros su europiniu technologiniu suverenumu. Galime Europoje pastatyti tris kartus daugiau duomenų centrų, bet kas iš to, jeigu jų viduje ir toliau dominuos neeuropiniai procesoriai, platformos, programinė įranga ir debesijos paslaugos?
Todėl EESRK siūlo aktyviau naudoti vieną didžiausių Europos svertų – viešuosius pirkimus, daugiau reikšmės suteikiant europinei pridėtinei vertei ir kartu atveriant daugiau galimybių Europos mažoms ir vidutinėms įmonėms.
Logika panaši į diskusijas apie Europos gynybos pramonę: jeigu Europa nori turėti savo technologijų pramonę, neužtenka ją subsidijuoti. Reikia duoti jai rinką.
DI strategija yra ir energetikos strategija
Duomenų centrai negyvena „debesyse“. Jiems reikia daug elektros, taip pat tinklų, žemės, vandens ir telekomunikacijų infrastruktūros.
EESRK perspėja, kad ambicija smarkiai didinti duomenų centrų pajėgumus gali likti popierinė, jeigu elektros gamyba nespės paskui jų poreikį. Greitesnis prijungimas prie tinklo nesukuria daugiau elektros.
Todėl Europos DI strategija neišvengiamai tampa ir energetikos strategija. Lietuvai tai ypač aktualu, jei norime, kad dalis naujos Europos skaičiavimo infrastruktūros atsirastų mūsų regione. Tam reikės ne deklaracijų, o elektros, tinklų pajėgumų, greitų leidimų ir tinkamos telekomunikacijų infrastruktūros.
Atsparumas – ne tik patikima technologija
Dar viena EESRK keliama rizika – „tylusis gebėjimų nykimas“ (angl. silent erosion). Kuo daugiau funkcijų perduodame DI, tuo didesnė tikimybė, kad žmonės ir institucijos palaipsniui praras gebėjimą jas atlikti savarankiškai ar patikrinti DI pateikiamus rezultatus.
Todėl svarbu vertinti ne tik tiekėjo patikimumą, bet ir tai, ar institucija išlaiko gebėjimą atlikti arba atkurti kritinę funkciją praradus DI ar debesijos paslaugą. Tikras atsparumas reiškia ne tik turėti patikimą technologiją, bet ir gebėti veikti tada, kai ji neveikia.
Ką tai reiškia Lietuvai?
Pirma, tai galimybė pritraukti dalį naujos Europos skaičiavimo infrastruktūros. Tam turime būti pasirengę elektros gamybos, tinklų, leidimų ir telekomunikacijų infrastruktūros požiūriu.
Antra, turėtume sistemingiau vertinti savo skaitmenines strategines priklausomybes. Kokios kritinės valstybės funkcijos priklauso nuo vieno tiekėjo? Kur laikomi duomenys ir kokia jurisdikcija jiems taikoma? Kiek turime alternatyvų? Kas atsitiktų, jei kritinė paslauga staiga taptų neprieinama? Tai jau ne IT departamento, o nacionalinio atsparumo klausimai.
Trečia, tai galimybė Lietuvos technologijų verslui. Jei ES viešieji pirkimai labiau rems europinę pridėtinę vertę ir MVĮ, turėtume galvoti ne tik kaip tapti naujos infrastruktūros vartotojais, bet ir kurioje būsimos Europos debesijos ir DI ekosistemos dalyje galime būti kūrėjai ir tiekėjai.
CADA diskusija primena platesnę pamoką, kurią Europa dabar mokosi keliose srityse. Dešimtmečius sistemas optimizavome pagal kainą ir efektyvumą. Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kad pigiausias tiekėjas nebūtinai yra pigiausias, kai į kainą įskaičiuojama geopolitinė rizika.
Energetikoje šią pamoką jau gavome. Gynybos pramonėje ją mokomės dabar. Debesijos, duomenų ir DI infrastruktūroje dar turime galimybę ją išmokti iki krizės.
Bet svarbu nenueiti į kraštutinumą. Technologinis suverenitetas nėra gebėjimas viską pasigaminti patiems. Suverenumas yra pasirinkimo laisvė: galimybė bendradarbiauti su JAV todėl, kad tai geriausias pasirinkimas, o ne todėl, kad neturime jokio kito.
Todėl CADA diskusija iš tiesų nėra vien apie „debesiją“. Ji apie daug svarbesnį klausimą: ar Europa turės pakankamai savo technologinių pajėgumų ir alternatyvų, kad galėtų kontroliuoti savo strateginius pasirinkimus, kai to iš tiesų prireiks?
