Mokslininkų iš Aberdyno komanda teigia, kad šaltos uolėtos planetos, kurios, kaip iki šiol manyta, buvo negyvenamos, gali palaikyti gyvybę savo paviršiaus viduje. Jie tikisi, kad šis tyrimas įkvėps ir kitus tyrėjus.
Mokslininkų komanda sukūrė modelį, kuriuo remiantis galima nustatyti temperatūrą po planetos paviršiumi, žinant planetos atstumą nuo jos žvaigždės ir planetos dydį.
„Planeta turi būti ne per arti nuo savo žvaigždės, bet ir ne per toli, kad galėtų egzistuoti vanduo ir jis nebūtų verdantis ar sušalęs“, – sako doktorantas Seanas McMahonas.
Pasak jo, dabartinė teorija neatsižvelgia į organizmų galimybę gyventi po planetos paviršiumi.
„Kai yra kasamasi giliau į planetos paviršių, temperatūra didėja, o kai pasiekiama tokia temperatūra, kurioje gali egzistuoti vanduo, ten taip pat gali egzistuoti gyvybė“, – priduria mokslininkas.
Mokslininkų komanda sukūrė modelį, kuriuo remiantis galima nustatyti temperatūrą po planetos paviršiumi, žinant planetos atstumą nuo jos žvaigždės ir planetos dydį.
„Iki šiol toliausiai atrasta gyvybė Žemėje buvo 5,3 km po Žemės paviršiumi, tačiau gyvybė gali egzistuoti ir 10 km po Žeme, kur iki šiol dar nebuvo prisikasta“, – sako S.McMahonas.
Naudodami savo kompiuteriu sukurtą modelį mokslininkai atrado, kad gyvenama zona Žemės tipo planetoje, kuri skrieja aplink savo žvaigždę, yra tris kartus didesnė, jei įtraukiami penki kilometrai po planetos paviršiumi.
Mokslininkų modelis rodo, kad vanduo, o kartu ir gyvybė, galėtų egzistuoti 5 km žemiau Žemės paviršiaus, net jei Žemė nuo saulės būtų nutolusi tris kartus labiau nei dabar. Jei ši zona būtų praplėsta iki 10 km, gyvenama zona gali būti ir 14 kartų toliau nei Žemė nuo Saulės.
Tyrimas išspausdintas žurnale „Planetary and Space science“.
