Vienas dažniausiai pasitelkiamų argumentų, bandant sumažinti susirūpinimą dėl augančių duomenų centrų energijos ir išteklių poreikių, yra teiginys, kad ateityje dirbtinio intelekto (DI) modeliai taps efektyvesni, todėl jiems reikės mažiau išteklių.
Tačiau naujoje Jungtinių Tautų ataskaitoje, kurioje vertinamos DI aplinkosauginės sąnaudos, įspėjama, kad toks iš pirmo žvilgsnio logiškas požiūris galimai yra klaidingas.
Ataskaitoje skaičiuojama, kad iki 2030 metų DI energijos suvartojimas gali padvigubėti ir sudaryti apie 3 proc. visos pasaulyje suvartojamos elektros. Dėl to augtų ir sektoriaus poveikis aplinkai: prognozuojama, kad DI sektoriaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos galėtų prilygti Jungtinės Karalystės išmetamam kiekiui, o duomenų centrų aušinimui būtų sunaudojama daugiau vandens, nei per metus reikia visos pasaulio populiacijos geriamojo vandens sąnaudoms.
Paradoksalu, tačiau...
Ataskaitoje taip pat prognozuojama, kad DI naudojimui gali būti būdingas ekonominis principas, vadinamas Jevonso paradoksu. Pagal jį, technologijoms padidinus tam tikro ištekliaus naudojimo efektyvumą, bendras jo suvartojimas nebūtinai mažėja – priešingai, dažnai išauga.
Šis paradoksas pavadintas ekonomisto Williamo Stanley Jevonso vardu. XIX a. Anglijoje jis pastebėjo, kad efektyvesnis anglies naudojimas nesumažino bendro jos suvartojimo. Priešingai – mažesnės sąnaudos paskatino platesnį anglies naudojimą ir didesnę bendrą paklausą.
Ataskaitoje prognozuojama, kad panaši logika gali veikti ir DI srityje. Modeliams tampant pigesniems ir patrauklesniems naudoti, gali atsirasti vis daugiau naujų jų pritaikymo būdų, o kartu augti ir bendros naudojimo apimtys. Dėl to efektyvumo pažanga nebūtinai sumažintų DI poveikį aplinkai – jos suteikiamas sutaupymas gali būti sumažintas arba net visiškai panaikintas.
Siekiant išvengti šių spąstų, ataskaitoje pateikiamas atsakingo DI naudojimo planas. Jis grindžiamas keliais pagrindiniais principais: skaidrumu, efektyvumu jau projektavimo etape, lygybe ir teisingumu, atsakomybe per visą technologijos gyvavimo ciklą, pasauliniu bendradarbiavimu ir tvariu naudojimu.
Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad duomenų centrų poveikis aplinkai jau dabar yra reikšmingas. Praėjusiais metais jie suvartojo tiek elektros energijos, kiek Saudo Arabija – viena daugiausiai elektros suvartojančių valstybių pasaulyje.
Jei iki 2030 metų duomenų centrų elektros suvartojimas padvigubės, su tuo susijusiam anglies pėdsakui kompensuoti reikėtų 6,7 mlrd. medžių. Ataskaitoje taip pat skaičiuojama, kad duomenų centrams prireiktų 9,3 trln. litrų vandens ir beveik dešimt kartų didesnio nei Meksiko miestas žemės ploto.
Be išteklių naudojimo, ataskaitoje pabrėžiama ir struktūrinė nelygybė, lydinti DI plėtrą. Joje teigiama, kad tik 32 valstybės turi DI pritaikytą debesijos (angl. cloud) infrastruktūrą, o 90 proc. šių pajėgumų sutelkta JAV ir Kinijoje.
Ataskaitoje įspėjama, kad dėl to gali dar labiau didėti skaitmeninė atskirtis tarp valstybių, kurios kuria ir kontroliuoja DI sistemas, ir tų, kurios daugiausia jas vartoja. Pastarosios dažnai patiria neproporcingą aplinkosauginę naštą – nuo mineralų gavybos iki elektroninių atliekų tvarkymo.
Poveikis aplinkai
DI poveikį aplinkai lemia du pagrindiniai veiksniai – kiek plačiai jis naudojamas ir kokioms užduotims pasitelkiamas.
Tai apima įvairias DI modelių atliekamas užduotis: nuo teksto ar programinio kodo generavimo iki vaizdų ir vaizdo įrašų kūrimo. Kiekvienai jų reikia skirtingo skaičiavimo pajėgumo, todėl skiriasi ir energijos sąnaudos.
Svarbus ir pasirinktas modelis. Skirtingos DI sistemos tas pačias užduotis gali atlikti nevienodomis energijos ir aplinkosauginėmis sąnaudomis.
Ataskaitoje pabrėžiama, kad atsakingam DI vystymui būtina valdyti visą technologijos vertės grandinę – nuo mineralų išgavimo iki įrangos perdirbimo ir saugaus utilizavimo.
Joje raginama technologinę pažangą sieti su aplinkosaugine atsakomybe. Tai reiškia, kad vertinant DI galimybes reikėtų galvoti ne tik apie tai, ką ši technologija gali padaryti dėl žmonių, bet ir apie jos poveikį aplinkai.
Praktiškai tai reikštų, kad informacijos apie DI poveikį aplinkai atskleidimas turėtų tapti įprasta kūrimo proceso dalimi – tiek modelių, tiek konkrečių jų atliekamų užduočių lygmeniu. Be to, prognozuojama DI paklausa turėtų būti įtraukiama į klimato ir energetikos planavimą.
Atsakingo DI klausimas tampa vis aktualesnis, nes vis daugiau valstybių skatina šios technologijos diegimą valdžios institucijose ir viešajame sektoriuje.
Pavyzdžiui, Naujoji Zelandija pristatė nacionalinę DI strategiją ir viešajam sektoriui skirtą DI taikymo sistemą. Nors ji parengta remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vertybėmis grįstais DI principais, tarp kurių minimas įtraukus ir tvarus vystymasis, aplinkosauginės atsakomybės aspektas joje lieka menkai apibrėžtas.
Ataskaitoje teigiama, kad šioje sistemoje nėra reikalavimo atskleisti DI poveikio aplinkai. Be to, joks reguliuotojas nerenka duomenų apie šių technologijų energijos suvartojimą ar su jomis susijusias šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.
Panaši tendencija matoma ir Australijoje, kur viešųjų paslaugų gerinimas yra įtrauktas į nacionalinį DI planą. Pavyzdžiui, Australijos nacionalinis kino ir garso archyvas sukūrė „Bowerbird“ – mašininiu mokymusi paremtą garso ir vaizdo medžiagos transkribavimo sistemą, skirtą dideliems archyvų kiekiams dokumentuoti.
Tiek Naujoji Zelandija, tiek Australija DI reguliavimui taiko sąmoningai švelnų, principais grįstą požiūrį. Vis dėlto JT ataskaitoje įspėjama, kad toks reguliavimas gali nepastebėti augančių DI aplinkosauginių sąnaudų, kurių neįmanoma išspręsti vien tik didinant technologijų efektyvumą.
