Dažniausiai kalbame apie tai, kaip išmokti efektyviai naudotis DI. Tačiau gerokai rečiau užduodame kitą, ne mažiau svarbų klausimą – kaip DI keičia mūsų pačių mąstymą? Galiausiai svarbiausia tampa ne tai, ką geba algoritmas, o kas priima galutinį sprendimą – žmogus ar jis.
Ką apie tai sako psichologija ir pirmieji tyrimai?
Didžiausias DI poveikis organizacijoms gali būti ne technologinis, o psichologinis. Jis keičia mūsų santykį su pačiu mąstymo procesu. Žmonės visada rėmėsi autoritetais – mokytojais, ekspertais, vadovais ar knygomis. Šiandien dalį šio vaidmens ima atlikti ir DI. Tačiau jo autoritetas kyla ne iš patirties ar išminties, o iš gebėjimo greitai pateikti nuoseklų ir užtikrintai skambantį atsakymą.
Psichologijoje jau seniai žinoma, kad žmogaus smegenys siekia taupyti kognityvinius išteklius. Danielis Kahnemanas knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ aprašė dvi mąstymo sistemas. Pirmoji veikia greitai, automatiškai ir intuityviai, o antroji reikalauja sąmoningų pastangų, analizės ir kritinio vertinimo. Nors lėtesnis mąstymas leidžia priimti geriau pagrįstus sprendimus, kasdienėje veikloje natūraliai linkstame rinktis greitesnį ir mažiau pastangų reikalaujantį kelią.
Ši tendencija atsiskleidžia ir dirbant su technologijomis. Organizacijų psichologijoje jau kelis dešimtmečius tyrinėjamas reiškinys, vadinamas automation bias (automatizacijos šališkumu). Jis apibūdina žmonių polinkį pernelyg pasitikėti automatizuotų sistemų rekomendacijomis ir rečiau jas kritiškai tikrinti. Tyrimai rodo, kad gavę technologijos pasiūlymą žmonės dažniau nepastebi jos klaidų arba atsisako ieškoti alternatyvių sprendimų, net jei jų pačių vertinimas rodytų ką kita. Generatyvusis DI šią tendenciją gali dar labiau sustiprinti, nes jo atsakymai pateikiami sklandžia, argumentuotai skambančia kalba ir dažnai sukuria didelio patikimumo įspūdį.
Todėl atsiranda rizika, kad pirmiausia pradedame klausti ne savęs, o DI. Kai taip nutinka, sprendimų atskaitos tašku tampa nebe mūsų pačių situacijos vertinimas, o algoritmo pasiūlytas atsakymas.
Pirmieji tyrimai leidžia kelti prielaidą, kad toks pokytis gali atsispindėti ir mąstymo procese. MIT Media Lab atliktame tyrime dalyviai rašė tekstus trimis būdais – naudodamiesi „ChatGPT“, interneto paieška arba visiškai savarankiškai. Tyrėjai jų smegenų aktyvumą stebėjo taikydami elektroencefalografiją (EEG) – metodą, registruojantį smegenų elektrinį aktyvumą per ant galvos pritvirtintus elektrodus. Analizuodami šiuos duomenis, autoriai nustatė, kad savarankiškai dirbusių dalyvių grupėje buvo stebimas stipresnis skirtingų smegenų sričių funkcinis junglumas nei naudojusių DI grupėje.
Tyrėjai šį skirtumą interpretavo kaip galimą didesnio kognityvinio įsitraukimo požymį atliekant užduotį. Remdamiesi šiais rezultatais, jie iškėlė hipotezę, kad dalį mąstymo darbo perdavus DI žmogus gali mažiau įsitraukti į gilų informacijos apdorojimą. Šį reiškinį autoriai pavadino cognitive debt (kognityvine skola). Vis dėlto svarbu pažymėti, kad tyrimas atliktas su nedidele imtimi ir kol kas publikuotas kaip išankstinė mokslinė publikacija (preprint), todėl jo išvadas reikėtų vertinti atsargiai ir laukti jų patvirtinimo kituose tyrimuose.
Tai nereiškia, kad DI silpnina žmogaus intelektinius gebėjimus. Veikiau kyla klausimas, kaip dažnas pasikliovimas DI gali keisti mūsų įsitraukimą į mąstymo procesą ir norą savarankiškai analizuoti informaciją.
Svarbu prisiminti ir tai, kaip veikia DI. Jis nepriima sprendimų taip, kaip tai daro žmogus. Jo atsakymai kuriami prognozuojant statistiškai tikėtiniausią žodžių seką, remiantis mokymosi metu sukauptais duomenimis. Todėl DI puikiai apibendrina jau turimą informaciją, tačiau neturi tiesioginės situacijos patirties, nejaučia organizacijos atmosferos, nemato neišsakytų įtampų ar silpnų signalų, iš kurių dažnai gimsta svarbiausi sprendimai.
Antrasis psichologinis mechanizmas susijęs su vadinamuoju cognitive offloading – situacijomis, kai dalį mąstymo darbo perduodame išoriniams įrankiams. Michaelo Gerlicho tyrime nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp dažnesnio DI naudojimo, didesnio kognityvinio „offloading“ ir žemesnių kritinio mąstymo rodiklių. Kadangi tyrimas buvo koreliacinis, jis neleidžia teigti, kad DI pats silpnina kritinį mąstymą. Vis dėlto rezultatai rodo svarbią tendenciją – kuo dažniau technologija pakeičia savarankišką analizę, tuo didesnė rizika, kad silpnės įprotis kritiškai vertinti informaciją.
Panaši tendencija pastebima ir kūrybiškumo srityje. Naujausi Wharton tyrėjų darbai rodo, kad DI gali pagerinti individualių idėjų kokybę, tačiau kartu didina jų panašumą tarp skirtingų žmonių. Organizacijoms tai svarbu todėl, kad inovacijos gimsta ne tik iš gerų idėjų, bet ir iš jų įvairovės. Jei visi remiasi tuo pačiu įrankiu ir panašiais atsakymais, ilgainiui gali mažėti požiūrių įvairovė – vienas svarbiausių kūrybiškumo ir inovacijų šaltinių.
Todėl didžiausias pavojus slypi ne pačiame dirbtiniame intelekte, o mūsų santykyje su juo. Kuo dažniau DI tampa pagrindiniu sprendimų atskaitos tašku, tuo lengviau prarasti pasitikėjimą savo stebėjimu, intuicija ir gebėjimu suprasti situaciją. Vadovai sprendimus priima ne vien remdamiesi faktais – jie nuolat integruoja organizacijos kultūrą, žmonių nuotaikas, ankstesnę patirtį ir kontekstą. Kol kas nė viena technologija negali iki galo pakeisti šio žmogiško situacijos pajautimo.
Pirmieji tyrimai leidžia daryti atsargią, bet svarbią išvadą: lemiamas veiksnys nėra pats DI, o žmogaus santykis su juo. Todėl didžiausias iššūkis organizacijoms nėra technologijų diegimas. Jis yra psichologinis – kaip išsaugoti gebėjimą savarankiškai mąstyti, kritiškai vertinti informaciją, prisiimti atsakomybę ir neperleisti sprendimų algoritmui.
Kaip išsaugoti psichologinę autonomiją?
Nėra vieno teisingo būdo dirbti su dirbtiniu intelektu. Tačiau tiek moksliniai tyrimai, tiek mano darbas su organizacijomis rodo, kad svarbiausia – ne atsisakyti DI, o sąmoningai pasirinkti, kokį vaidmenį jam suteikiame. Šie principai padeda išlaikyti kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir atsakomybę už priimamus sprendimus.
1. Išlik savo mąstymo šeimininku
DI nėra autoritetas – jis yra įrankis. Jis neturi tiesioginės situacijos patirties, empatijos ar organizacijos konteksto pajautimo. Be to, jis gali pateikti įtikinamai skambančius, tačiau netikslius atsakymus. Todėl prieš priimdami DI pasiūlymą paklauskite savęs: ar tai iš tiesų atitinka mano tikslą ir situaciją? Galutinis sprendimas visada turi likti žmogaus atsakomybė.
2. Pirmiausia susiformuok savo mintį
Nepradėkite kiekvienos užduoties nuo užklausos DI. Pirmiausia pabandykite patys įvardyti problemą, suformuluoti pirminę idėją ar galimus sprendimus. Net jei jie dar nevisiškai aiškūs, jie tampa atspirties tašku dialogui su DI. Tuomet technologija papildo jūsų mąstymą, o ne jį pakeičia.
3. Nepameskite ryšio su realybe
Joks algoritmas negali pakeisti tiesioginės patirties. Sprendimų kokybę dažnai lemia ne tik informacija, bet ir tai, ką pastebime bendraudami su žmonėmis, stebėdami organizacijos dinamiką ar reflektuodami savo patirtį. Kartais geriausias pasiruošimas darbui su DI yra ne dar viena užklausa, o pokalbis su kolega, pasivaikščiojimas ar laikas apmąstymams.
4. Leiskite sau pirmiausia mąstyti
Jeigu pagaunate save galvojant: „Paklausiu DI, nes nenoriu dabar gilintis“, verta trumpam sustoti. Būtent tokiose situacijose lengviausia dalį mąstymo perduoti algoritmui. Pirmiausia suformuluokite savo hipotezes ar klausimus, o tik tuomet pasitelkite DI kaip diskusijos partnerį.
5. Saugokite savo balsą
Generatyvusis DI geba kurti sklandžius ir taisyklingus tekstus, tačiau jie dažnai būna suvidurkinti. Tikrąją vertę kuria jūsų profesinė patirtis, individualus mąstymo būdas, metaforos, humoras, pastebėjimai ir gebėjimas matyti tai, ko nemato kiti. Būtent tai išlaiko autentiškumą ir leidžia atsiskleisti žmogaus kūrybiškumui.
6. Stebėkite savo įsitraukimą
Svarbiausias rodiklis dažnai yra ne galutinis rezultatas, o jūsų santykis su darbu. Ar vis dar smalsu? Ar jaučiate ryšį su tuo, ką kuriate? Ar tekstas išreiškia jūsų mintis, ar tik redaguojate DI pasiūlymus? Jei nebejaučiate įsitraukimo, verta savęs paklausti, ar neperdavėte algoritmui daugiau mąstymo, nei iš tiesų norėjote.
Psichologinė autonomija nereiškia atsisakyti dirbtinio intelekto. Ji reiškia gebėjimą išlikti aktyviu savo sprendimų autoriumi. DI gali padėti greičiau apdoroti informaciją, pasiūlyti naujų perspektyvų ar sisteminti idėjas, tačiau tik žmogus gali sujungti žinias su patirtimi, vertybėmis, intuicija ir atsakomybe. Ateities konkurencinį pranašumą kurs ne tos organizacijos, kurios greičiausiai įdiegs dirbtinį intelektą, o tos, kurios gebės išlaikyti gyvą žmogaus mąstymą.
