Kam priklauso Mėnulis: anarchija už šimtų tūkstančių kilometrų nuo Žemės

„Vieną dieną prasidės pragariška kova dėl to, kam priklauso Mėnulis, – sako jis savo kolegoms. – Noriu, kad kortos būtų padalintos taip, kad laimėtume.“

Tuo metu, kai Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga varžėsi dėl to, kas pirmas nuskris į Mėnulį, atrodė, kad R.Heinleino įsivaizduota ateitis gali tapti realybe. Siekdamos užkirsti kelią tokiai grėsmei, supervalstybės sudarė susitarimą – 1967 m. Kosmoso sutartį.

Daugiau nei 100 šalių sutarė, kad Mėnulis niekam nepriklauso.

Tačiau šiomis dienomis atrodo, kad šis klausimas yra toli gražu neišspręstas.

NASA nuotr./Iš už Mėnulio matoma Žemė – „Artemis II“ misijos dalyvių padaryta nuotrauka

Dabar pasaulio supergalybės lenktyniauja, turėdamos ambicijų pastatyti branduoline energija varomas bazes Mėnulyje. Tuo tarpu verslo magnatai turi savų svajonių.

Milijardierius Elonas Muskas, užkietėjęs R.Heinleino kūrybos gerbėjas, įsivaizduoja „trilijonų dolerių vertės rinkas“, įskaitant duomenų centrus Mėnulyje ir katapultą, skirtą palydovams paleisti į kosmoso platybes. Jeffas Bezosas trokšta į Mėnulį perkelti sunkiąją pramonę, o Žemę paversti „planeta-sodu“.

JAV vyriausybė domisi heliu, užšalusiu vandeniu ir kitais ištekliais, aptiktais netoli pietinio Žemės palydovo ašigalio. Kinija taip pat atliko savo namų darbus ir turi planų, bendradarbiaujant su Rusija, prie to paties ašigalio pastatyti savo bazę.

Ši era paremta įsitikinimu, kad laimi pirmasis, o tas, kuris greičiausiai įsitvirtins Mėnulyje, galės diktuoti taisykles. Visiems kitiems teks tiesiog paklusti.

Kosmoso sutartyje nurodyta, kad šalys negali pareikšti teisių į kosmosą „jį naudodamos ar užimdamos“. Kosmoso tyrinėjimai, kaip pažymima sutartyje, turėtų būti naudingi visoms šalims. (Sutartis buvo skirta ginklų kontrolei ir draudė branduolinius ginklus kosmose.)

Tačiau, praėjus beveik 60 metų nuo sutarties ratifikavimo, kai kurie klausimai vis dar neturi atsakymų.

Kokią jurisdikciją valstybė gali turėti bazėje Mėnulyje? Ar įmonės gali pelnytis iš Mėnulio turtų? Ar valstybė arba bendrovė gali nustatyti apsaugos perimetrą ir neįsileisti kitų?

Shutterstock nuotr./Mėnulis

Ankstesni bandymai atsakyti į kai kuriuos iš šių klausimų iš esmės žlugo. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje priimta Mėnulio sutartis (angl. Moon Treaty) paskelbė Žemės palydovo išteklius bendru visos žmonijos paveldu ir pareikalavo, kad jų gavyba būtų reglamentuojama tarptautiniu mastu.

Šiai sutarčiai pritarė tik 17 šalių. Jungtinės Valstijos, Sovietų Sąjunga ir Kinija nesutiko. Didžiosios valstybės neturėjo jokio noro dalytis technologijomis ar būsimais ištekliais, kuriuos galima rasti Mėnulyje.

Kadangi Mėnulio išteklių kiekis tebėra neaiškus, o ekonomiškai efektyvaus būdo jiems išgauti nėra, statymai iki šiol nebuvo pakankamai aukšti, kad būtų prieita prie vieningo sprendimo, įvertino Anglijos Durhamo universiteto astropolitikos profesorius Bleddynas Bowenas.

„Šiuo metu tai yra pilkoji zona ir visi ja patenkinti“, – pažymėjo profesorius.

Kosmoso teisės pasaulyje vis labiau populiarėja vienas argumentas: valstybės gali tapti išgautų išteklių savininkėmis, net jei nuosavybės teisių pačiame Mėnulyje neturi.

Kai kurie teisės ekspertai bando ieškoti analogijų su jūrų teise, kuri reglamentuoja išteklių gavybą giliavandenėje jūros dugno zonoje, kuri taip pat laikoma bendru visos žmonijos paveldu.

NASA nuotr./Nuotrauka padaryta po astronautų pasivaikščiojimo, jiems sugrįžus į „Erelį“. Pro iliuminatorių matyti tebestovinti JAV vėliava, ant štatyvo palikta vaizdo kamera ir daugybė pėdsakų. 1969 m. liepos 20 d.

Kaip teigia kosmoso teisės specialistas, Sidnėjaus universiteto lektorius Husseinas Badreddine'as, remiantis šiuo argumentu – jei valstybėms leidžiama vykdyti gavybą vandenynų gelmėse, vadinasi, jos gali tai daryti ir atvirame kosmose.

Daugelis šalių priėmė savo įstatymus, reglamentuojančius valstybinę ir privačią veiklą kosmose. Pavyzdžiui, 2015 m. priimtas JAV įstatymas leido įmonėms vykdyti kasybą kosmose.

„Artemis“ susitarimai – JAV nustatytų ir 76 šalių pasirašytų neprivalomų principų rinkinys – skelbia, kad išteklių gavyba Mėnulyje, Marse, kometose ar asteroiduose nepažeidžia Kosmoso sutarties.

Kinija ir dar bent 12 kitų valstybių pasirašė panašų susitarimą dėl Tarptautinės tyrimų stoties Mėnulyje sukūrimo.

Kai NASA paspartino planą pastatyti branduolinį reaktorių Žemės palydove, institucija savo sprendimą grindė baime, kad, jei Kinija ir Rusija pirmosios pastatys reaktorių, jos galėtų paskelbti draudžiamą zoną, kuri apribotų vietas, prieinamas amerikiečių astronautams ir jų marsaeigiams.

Toks apribojimas, net jei jis ir būtų nustatytas saugumo sumetimais, prieštarautų Kosmoso sutarties pirmajam straipsniui, visiems numatančiam laisvą prieigą prie kosmoso, pabrėžė kosmoso teisės specialistai ir mokslininkai.

Dalies diplomatų nuomone, bet koks sutarties aiškinimas, leidžiantis tiems, kurie atvyks pirmieji, nustatinėti taisykles, galėtų Mėnulyje sukurti de facto monopolijas.

Tikimasi, kad Jungtinių Tautų darbo grupė iki kitų metų užbaigs principų, susijusių su kai kuriais iš šių klausimų, parengimą.

NASA nuotr./„Kolumbijos“ link artėjantis nuo Mėnulio pakilęs „Erelis“. 1969 m. liepos 21 d.

Praktiškai vertinant, tik kelios šalys turi pakankamai gilias kišenes ir pažangias technologijas, kad galėtų tyrinėti bei eksploatuoti Mėnulio turtus.

Be to, esamoje sutartyje palikta pakankamai pilkųjų zonų, tad viena iš šių valstybių galėtų ramiausiai ten pastatyti branduolinį reaktorių, o apsukrus magnatas – pradėti kasybos darbus.

„Jei Kinija ir Amerika bus vienintelės šalys, kurios Mėnulyje darys, ką įsigeidusios, – sakė B.Bowenas, – iš esmės jos galės susitarti dėl taisyklių tarpusavyje.“

Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.