Žmogui mirus, jo kūne procesai nesustoja: dalis audinių dar kurį laiką išlieka gyvybingi, kūnas atvėsta, raumenys sustingsta, o vėliau prasideda irimas. Teismo medicinos ekspertas dr. Sigitas Laima pasakojo, kaip šie pokyčiai padeda nustatyti mirties laiką ir aplinkybes, bei paaiškino, kodėl mirusiojo kūnas kartais gali pajudėti ar skleisti garsus.
„Kalbant apie mirtį, dažnai susiduriame su visuomenėje nusistovėjusiu stereotipu, kad konstatavus mirtį žmogų ištinka pabaiga: „Viskas – šviesa užgeso...“ Tačiau iš biologinės, medicininės pusės mirtis yra tęstinis procesas, kurio metu kūnas iš bioorganinės būsenos palaipsniui pereina į neorganinę būseną. Kitaip tariant, organizmą sudarantys bioorganiniai junginiai, tokie kaip baltymai, angliavandeniai ir riebalai, pavirsta paprastais cheminiais elementais ar jų junginiais. Iš šio kūno virsmo ir atsiradęs posakis „iš dulkės į dulkę“, – 15min aiškino S.Laima.
Šio virsmo trukmė priklauso nuo sąlygų, kuriose atsiduria kūnas.
„Reikia pažymėti, kad šis procesas gali užtrukti ir šimtus ar tūkstančius metų. Tačiau, atsižvelgiant į besikeičiančias tradicijas ir laidojimo ypatumus, kūno virtimas „į dulkes“, neorganinius junginius, gali užtrukti keletą valandų, kūną kremuojant aukštoje temperatūroje“, – pasakojo pašnekovas.
