Sekite 15min Google
Vulkaniniai pelenai nėra tokie, kaip židinyje liekantys minkšti pelenai. Tai puri piroklastinė medžiaga, susidedanti iš lavos ir kitų uolienų, mineralų smulkių dalelių (< 2 mm skersmens), kurios, išsiveržus ugnikalniui, išmetamos į atmosferą.
Išsiveržimo metu jos gali būti išmetamos į keliolikos kilometrų aukštį, kur skraido keleiviniai lėktuvai, be to, vėjas jas nuneša labai toli nuo ugnikalnio. Kai kurie ugnikalniai vulkaninių pelenų išmeta labai daug, pvz., Krakatau ugnikalniui sprogus 1883 m., vulkaniniai pelenai beveik du kartus apskriejo Žemę.
Patekusios į reaktyvinį variklį, šios dalelės gali išsilydyti, o vėsesnėse jo dalyse – vėl sukietėti ir prilipti prie paviršių. Dėl to sutrinka oro srautas, variklis gali prarasti galią ar net visai užgesti. Vulkaniniai pelenai taip pat braižo pilotų kabinos langus, pažeidžia lėktuvo paviršių, jutiklius ir kitas sistemas.
Pelenų debesį ne visada lengva pastebėti, ypač naktį arba kai debesuota. Todėl jo judėjimas stebimas palydovais ir kitomis priemonėmis, o apie pavojingas zonas informuojami pilotai ir skrydžių valdymo tarnybos. Aptikus vulkaninių pelenų oro erdvėje, skrydžių maršrutai keičiami, o prireikus oro uostų veikla laikinai stabdoma.
Vis dėlto ugnikalniai ne tik griauna. Kai magma iš žemės gelmių išsilieja į paviršių lavos pavidalu, iš jos susidaro vulkaninės uolienos, jų dangos ar net vulkaninės salos. Tokios uolienos vadinamos efuzinėmis arba išsiliejusiomis. Vulkaniniams pelenams ir uolienoms ilgainiui dūlant, ima formuotis derlingi dirvožemiai. Su vulkaniniais procesais taip pat susiję geoterminės energijos šaltiniai ir dalies naudingųjų iškasenų telkinių susidarymas.
Kokį didelį poveikį gali padaryti ugnikalnis, primena ir nesenas faktas. Tarkim, 2021 m. La Palmos saloje išsiliejusi lava užliejo gyvenvietes ir plantacijas, o pasiekusi Atlanto vandenyną išplėtė salos krantą. Taigi tas pats ugnikalnis gali sustabdyti skrydžius už tūkstančių kilometrų, o savo papėdėje – vos per kelias valandas neatpažįstamai pakeisti kraštovaizdį.
