Tuo pačiu metu Pietų pusrutulyje prasidės astronominė žiema. Nors saulėgrįža visame pasaulyje įvyksta tuo pačiu momentu, skirtingose šalyse ji fiksuojama skirtingu vietos laiku dėl laiko juostų.
Tradiciškai vasaros ir žiemos saulėgrįžos bei pavasario ir rudens lygiadieniai žymėdavo metų laikų kaitą.
Šiandien meteorologai sezonus dažniausiai skaičiuoja pagal temperatūrų statistiką, tačiau astronominiu požiūriu būtent saulėgrįžos ir lygiadieniai tebėra svarbiausi atskaitos taškai, rašo nationalgeographic.com.
Kodėl vyksta saulėgrįžos?
Saulėgrįžos vyksta todėl, kad Žemės sukimosi ašis yra pasvirusi maždaug 23,4 laipsnio kampu savo orbitos aplink Saulę atžvilgiu.
Dėl šio posvyrio abu Žemės pusrutuliai per metus gauna nevienodą Saulės šviesos kiekį.
Nuo kovo iki rugsėjo Šiaurės pusrutulis būna labiau pasisukęs į Saulę, todėl čia vyrauja pavasaris ir vasara.
Nuo rugsėjo iki kovo jis nusisuka nuo Saulės – prasideda ruduo ir žiema. Pietų pusrutulyje metų laikai vyksta priešinga tvarka.
Du kartus per metus Žemės ašis būna labiausiai pasvirusi Saulės atžvilgiu – tuomet ir įvyksta saulėgrįžos.
Į Saulę labiau atsigręžęs pusrutulis patiria ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį, o priešingas – ilgiausią naktį ir trumpiausią dieną.
Ar saulėgrįžos vyksta ir kitose planetose?
Žemė nėra vienintelė planeta, kurioje vyksta saulėgrįžos ir lygiadieniai. Jie būdingi visoms planetoms, kurių sukimosi ašis yra pasvirusi.
Vis dėlto metų laikai kitose Saulės sistemos planetose labai skiriasi nuo Žemės. Pavyzdžiui, Veneros ašis pasvirusi vos apie 3 laipsnius, todėl sezoniniai skirtumai ten gerokai mažesni.
Marsas turi labiau ištęstą orbitą nei Žemė, todėl jo atstumas iki Saulės per metus kinta labiau, o kartu stipriau svyruoja ir sezoninės temperatūros.
Žemėje metų laikus daugiausia lemia ne atstumas iki Saulės, o būtent ašies posvyris.
Įdomu tai, kad arčiausiai Saulės mūsų planeta atsiduria maždaug po dviejų savaičių nuo gruodžio saulėgrįžos, kai Šiaurės pusrutulyje vyrauja žiema, o toliausiai nuo Saulės – praėjus maždaug dviem savaitėms po birželio saulėgrįžos, kai čia būna vasara.
Kodėl po saulėgrįžos dar nebūna karščiausia?
Nors vasaros saulėgrįža yra ilgiausia metų diena, aukščiausia oro temperatūra paprastai fiksuojama tik po kelių savaičių.
Taip yra todėl, kad Žemės paviršiui ir vandenynams reikia laiko sukaupti šilumą.
Dėl šios priežasties didžiausi karščiai dažniausiai užklumpa liepą ar rugpjūtį, o šalčiausias metų laikotarpis ateina ne per žiemos saulėgrįžą, o tik sausį.
Kartais manoma, kad dėl lėtėjančio Žemės sukimosi kiekviena nauja ilgiausia metų diena tampa rekordiškai ilga. Tačiau iš tikrųjų situacija sudėtingesnė.
Nors Žemės sukimasis per milijardus metų iš tiesų lėtėja, tam įtakos turi ir daugybė kitų veiksnių – atmosferos cirkuliacija, El Ninjo reiškinys, ledynų tirpimas bei masės persiskirstymas planetoje.
Mokslininkų skaičiavimais, ilgiausia diena nuo XIX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio buvo užfiksuota apie 1912 metus. Ji buvo vos mažiau nei keturiomis milisekundėmis ilgesnė už dabartinį vidurkį.
