Karolis 2011 m. pateko į NASA šlovės muziejų. Bet ne todėl, kad pilotavo net tris skirtingus daugkartinio naudojimo erdvėlaivius: 1983 m. – „Challenger“, o 1985 m. – „Discovery“ ir „Atlantis“. Tokio įvertinimo K.Bobko sulaukė už tai, kad su „Challenger“ ir „Atlantis“ skrido pirmųjų, debiutinių, misijų metu.
Todėl nieko nuostabaus, kad žmogui-legendai atvykus į Lietuvą, žmonės pirmiausia klausia apie giminystės ryšius.
– Mano protėviai kilę iš Kėdainių (Gineitų kaimo). Seneliai iš mamos pusės emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas XX a. pradžioje. Dauguma mano pusseserių ir pusbrolių gyvena Kėdainių rajone.
Daugiau apie juos sužinojau savo pirmosios kelionės į Lietuvą metu 2011 m., kai buvau pakviestas skaityti pranešimą konferencijoje „Space Economy in the Multipolar World“. Tuomet manęs daug klausinėjo apie prosenelius. Bet aš beveik nieko nežinojau. Todėl konferencijos organizatoriai pasidomėjo mano giminės medžiu ir padėjo rasti giminaičių. Mano mama – jauniausias vaikas šeimoje, o jos tėvai mirė, kai ji buvo dar maža, tad apie Lietuvą namuose beveik nekalbėdavom. Kiek žinau, vaikystėje ji su tėvais gyveno emigrantų iš Lietuvos rajone, o su namiškiais kalbėdavo tik lietuviškai. Bet namuose mes kalbėjomės angliškai.
Mano mama – jauniausias vaikas šeimoje, o jos tėvai mirė, kai ji buvo dar maža, tad apie Lietuvą namuose beveik nekalbėdavom.
– Redakcijos darbuotojas prie rytinės kavos linksmai sveikinote „labas rytas“. Ar kalbate lietuviškai?
– O ne (juokiasi), moku tik keletą žodžių. Aš užaugau anglakalbėje aplinkoje. Tiesa, mama man sakė, kad, kai buvau visai mažas, šiek tiek kalbėjau lenkiškai ir lietuviškai. Nes mano tėtis – lenkas.
– Kiek nustebau išgirdęs jus juokais tariant keletą rusiškų frazių apie kosmosą.
– 1975 m. aš dalyvavau istorinėje „Apollo – Sojuz“ skrydžio programoje, kai kosmose pirmą kartą susijungė Sovietų Sąjungos ir JAV erdvėlaiviai „Apollo“ ir „Sojuz 19”. Tuomet mes stengėmės pramokti rusų, o jie – anglų kalbą. Tokiu būdu iš skrydžių centrų vadovaudami susijungimo operacijai galėjome bendrauti dviem kalbom. Tiesą sakant, rusiškai kalbėjau visai neblogai. Bet tai buvo jau seniai – prieš 30–40 metų. Tuomet padėjau planuoti misiją, bendravau su astronautais ir kosmonautais iš skrydžių valdymo centro.
– Ar kosminės lenktynės ir politinė įtampa tarp šių dviejų šalių netrukdė būti viena kosmine šeima?
– Vienas iš šios kosminės programos tikslų buvo sumažinti politinę įtampą ir parodyti, kad SSRS ir JAV gali bendradarbiauti mokslo srityje. Ilgalaikėje perspektyvoje tai tikrai pasiteisino. Iš dalies todėl Rusija ir JAV jau 14 metų yra partnerės vystant Tarptautinės kosminės stoties projektą.
– Gimėte JAV, Niujorke, 1937 m. Galbūt, kaip ir kiekvienas berniukas tais laikais, žvalgėtės bent į dangų?
Tais laikais astronautų dar nebuvo, tad apie kosmosą nesvajojau. Tiesa, jau egzistavo animacinių filmų veikėjai, panašūs į astronautus.
– Tais laikais astronautų dar nebuvo, tad apie kosmosą nesvajojau. Tiesa, jau egzistavo animacinių filmų veikėjai, panašūs į astronautus, tad tik taip aš galėjau įsivaizduoti kosminius skrydžius.
Mano tėčio draugas (kariškis) kartą pasakė: o kodėl tau nepabandžius stoti į naują karo aviacijos akademiją Vest Pointe? Taip ir padariau. Jau pirmame akademijos kurse turėjau daugybę mokytojų, kurie labai domėjosi galimybėmis pakilti į kosmosą. Tuo metu ši tema sparčiai populiarėjo. Todėl vėliau ir aš pasirinkau astronauto kelią.
Norėdamas tapti astronautu iš pradžių turi išbandyti giminiškas sritis. Todėl pirmiausiai tapau naikintuvo pilotu (niekad nešaudžiau į žmones), lakūnu-bandytoju ir galiausiai prisijungiau prie JAV karo aviacijos programos, kurios tikslas – kosminiai skrydžiai. Vėliau mane pakvietė NASA, pradėjusi „Shuttle“ erdvėlaivių programą. Taip 1969 m. tapau didžiulio kosminio judėjimo dalimi.
– Kaip ruošiami astronautai: ar svarbiau fizinis pasirengimas, sugebėjimas atlaikyti didelius krūvius, ar intelektas, psichologija?
– Astronautui prireikia daugybės sugebėjimų. Be abejo, fiziniai duomenys labai svarbūs, bet jie nėra visa lemiantis dalykas. Mes – tikrai ne supermenai. Protiniai sugebėjimai – ne mažiau svarbūs. Nes „Shuttle“ tipo laivai yra sudėtingi, jiems valdyti ir juos perprasti reikia didelių pastangų. Todėl astronautas turi išmanyti daugybę sričių ir nuolat tobulinti žinias.
Astronautui prireikia daugybės sugebėjimų. Be abejo, fiziniai duomenys labai svarbūs, bet jie nėra visa lemiantis dalykas. Mes – tikrai ne supermenai.
– Kiek laiko užtrunka pasirengimas, kol tampi NASA astronautu?
– Šiais laikais NASA pakviesti pilotai įtraukiami į metų trukmės pasirengimo programą.
Po to jiems skiriamos įvairios užduotys. Tarkime, vadovauti misijoms iš Žemės. Juk ir esantys orbitoje, ir besiruošiantys skrydžiams, turi suprasti, kaip veikia kosminis laivas. Po to jau gali būti paskirtas kokiai nors konkrečiai misijai, į kurią gilinsies dar labiau. Žinoma, tam, kad būtum pakviestas į misiją, privalai turėti didelį skrydžių patirties bagažą. NASA renkasi tas kandidatūras, kurios turi daugiau privalumų: patirties, mokslinį laipsnį, ryžto siekti daugiau savo profesijoje.
– Jūs, ko gero, esate laimės kūdikis, nes buvote pakviestas į tris kosmines misijas (1983–1985 m.). Kodėl jums taip sekėsi?
– Neįsivaizduoju... Tiesiog mano darbas ir sugebėjimai tiko tiems, kurie planavo tas misijas. Pirmajame skrydyje buvau pilotas, o kitiems dviems vadovavau. Aš pažinojau žmones, kurie priėmė tuos sprendimus. Bet niekad neklausinėjau, o jie ir nesakydavo, už ką mane pasirinko. Tiesiog išgirsdavau: „sveikinu, jūs skrisite...“.
– 2011 metais jūsų vardas papuošė NASA šlovės muziejų (Hall of Fame).
– Daugelis galvoja, kad už tai, kad skridau trijose misijose. Bet tai – ne visai tiesa. Mane taip pagerbė už tai, kad du kartus pilotavau pirmuosius daugkartinio naudojimo erdvėlaivių skrydžius – „Challenger“ ir „Atlantis“.
– Išbandėte tris erdvėlaivius: „Challenger“, „Discovery“ ir „Atlantis“. Ar jie labai skyrėsi?
– Ne, tarp daugkartinio naudojimo erdvėlaivių tikrai didelių skirtumų nėra. Tačiau, tarkime, „Columbia“ turėjo papildomos įrangos paketą DFI (Development Flight Instrumentation Package), kuris vėliau labai pravertė tiriant, kodėl erdvėlaivis 2003 m. leisdamasis subyrėjo virš Teksaso likus vos 16 minučių iki misijos pabaigos.
– Ar labai didelis skirtumas būti erdvėlaivio pilotu (1983 m.) ir misijos vadu (dukart 1985 m.)?
– Kai išgirsti sakant „dabar tu vadovausi skrydžiui“, tai iš esmės pakeičia tavo gyvenimą. Nes staiga suvoki, kad atsakai už visos misijos sėkmę ir už ekipažo narių gyvybes. Tad privalai dar daugiau mokytis ir dar geriau pasiruošti, kad misiją pabaigtum sėkmingai.
Kai išgirsti sakant „dabar tu vadovausi skrydžiui“, tai iš esmės pakeičia tavo gyvenimą.
– Vartydamas jūsų misijų aprašymus radau 1982 m. lapkričio rytą darytą nuotrauką: erdvėlaivis „Challenger“ stovi paskendęs tirštame rūke Kanaveralo kyšulyje Floridoje. Parašas po nuotrauka sako, kad skrydis ir vėl atidėtas... Kodėl tokie dalykai nutinka ir net ne po vieną kartą?
– Erdvėlaiviuose veikia daugybė gyvybiškai svarbių sistemų. Todėl bet koks jų pakoregavimas ar patobulinimas reikalauja papildomo patikrinimo. Prieš skrydį atliekamas ypač kruopštus patikrinimas – FRT (Flight readiness test). Jo metu buvo nustatytas vandenilio nuotėkis. Tuomet buvo pirmą kartą darbiniu režimu tikrinami varikliai (Flight readiness firing – FRF), netgi teko vieną pakeisti.
Tokie patikrinimai ir saugumo reikalavimai dažnai lemia atidėtus skrydžius. Jau geriau vėluoti, bet suprasti, kas negerai, nei startuoti laiku, bet netvarkingu erdvėlaiviu.
– O koks jausmas apima: ruošiatės skrydžiui, atsisveikinate su artimaisiais ir staiga sužinote, kad startas nukeliamas mėnesiui ar pusmečiui?
– Žinote, jei esi lakūnas bandytojas, dirbantis su nauja įranga, prie tokių dalykų nesunkiai pripranti. Šioje srityje tikrai niekas nenubaus už tai, kad startas atidėtas.
Įdomu, kad mano trečioji misija, kai vadovavau „Atlantis“ įgulai, buvo kitokia nei ankstesnė – atidėjimų nebuvo. Tai buvo karinė misija, todėl net starto data buvo paslaptis. Net ir mes su žmona Dianne diskutavome, ar erdvėlaivis pakils laiku. Aš jai sakiau: nepamiršk, tai naujas laivas, spėju, kad iš pirmo karto nestartuosime, taigi ramiai planuokis savo darbus kitoje pakrantėje.
Bet, didžiausiai mano nuostabai, „Atlantis“ pakilo tiksliai nustatytu laiku! Žmona, susiplanavusi darbus atsižvelgdama į galimą vėlavimą, spėjo mane pasitikti erdvėlaiviui nusileidus (vakarinėje pakrantėje) Kalifornijos Edvardso karinių oro pajėgų bazėje. Ir dar spėjo laiku nuvykti į susitikimą priešingoje pakrantėje.
– Gal galite prisiminti ankstesnes, ne karines, misijas: tarkime, „Challenger“ skrydžio (1983 m.) metu vadovavote pasivaikščiojimui atvirame kosmose.
Buvau atsakingas už tai, kad jų specialūs kostiumai, skirti pasivaikščiojimui kosmose, būtų taisyklingai apvilkti ir tinkamai veiktų.
– Taip, 1983 m. balandžio 7 d. „Shuttle“ programos dalyviai pirmą kartą išėjo į atvirą kosmosą. Donas Petersenas ir Story Musgrave‘as buvo pirmieji. Aš buvau atsakingas už tai, kad jų specialūs kostiumai, skirti pasivaikščiojimui kosmose, būtų taisyklingai apvilkti ir tinkamai veiktų. Supraskite, kad astronauto kostiumas – tai tarsi mažas kosminis laivas. Jame funkcionuoja daugybė skirtingų sistemų: ryšio, elektros tiekimo, šildymo... Tai – sudėtingas dalykas.
– Įdomu, kokie buvo pirmieji jūsų kolegų įspūdžiai, grįžus iš „pasivaikščiojimo“ kosmose?
– Ir šie du minėti astronautai, ir mano antrosios misijos metu vaikščioję kosmose kolegos, atgal grįžo... labai nusiraminę. Jie sakė, kad tai buvo pats stipriausias įspūdis, kokį jie buvo kada nors gyvenime patyrę.
Kai esi skafandre, kurio šalmo stiklas labai platus, matai žymiai daugiau, nei pro erdvėlaivio iliuminatorių. Pojūčiai visai kiti. Tad ne veltui pasirengimo metu astronautai panardinami į didžiulį plaukimo baseiną ir mokosi vaikščioti po vandeniu. Nes pojūčiai labai panašūs – tarsi vaikštant atvirame kosmose. Žvelgdami pro erdvėlaivio kraštą į Žemę, jie jaučiasi tarsi giliame baseine: tarp jų ir planetos plytėjo praraja.
Kai esi skafandre, kurio šalmo stiklas labai platus, matai žymiai daugiau, nei pro erdvėlaivio iliuminatorių. Pojūčiai visai kiti.
– Dar apie „Challenger“ skrydį ir visą pasaulį sukrėtusią katastrofą. 1986 m. kaip niekad daug žmonių visame pasaulyje stebėjo parodomąjį erdvėlaivio skrydį. Buvo norėta pademonstruoti, kad į orbitą gali kilti net mokytoja – nebūtinai profesionalūs pilotai. Tačiau tapome didelės tragedijos liudininkais – erdvėlaivis pakilimo metu sprogo. Ar ir jūs matėte paskutinį tragišką „Challenger“ startą?
– Tuo metu buvau Afrikoje, Kasablankoje (Marokas), atsarginio nusileidimo vietoje. Erdvėlaivių starto procedūros metu numatoma avarinio nusileidimo galimybė. Tarkime, jei sugenda raketos-nešėjos variklis, galima nutraukti pakilimo procedūrą. Jei prarandi raketos variklį pirmoje pakilimo stadijoje,
erdvėlaiviu perskrendi Atlanto vandenyną ir nusileidi Afrikoje. Esu tiesiogiai stebėjęs daugybę kitų startų tiesiogiai iš Kanaveralo kyšulio. Tačiau tą kartą tiesiogiai nemačiau.
Tai buvo didžiulė tragedija mums visiems. Nes daugelis pakilusių į paskutinę „Challenger“ misiją buvo mano bičiuliai ir kolegos. O vienas žuvęs astronautas gyveno vos už kelių namų nuo manojo – paskui matydavau pro šalį einančius našlaičiais likusius jo vaikus. Man asmeniškai tai – labai skaudi nelaimė.
Tai buvo didžiulė tragedija mums visiems. Nes daugelis pakilusių į paskutinę „Challenger“ misiją buvo mano bičiuliai ir kolegos.
– Ar ši tragedija pakeitė jūsų požiūrį į kosminius skrydžius?
– Jei ir pakeitė, tai tikrai ne tiek, kiek daugybės kitų žmonių, kurie jau buvo pradėję galvoti, kad skrydžiai „Shuttle“ erdvėlaiviais yra beveik tas pat, kas keleiviniais lėktuvais. Ir kad kosminės misijos yra gana saugios. Erdvėlaivio starto metu varikliai išskiria didžiulį energijos pliūpsnį, todėl visad egzistuoja tikimybė, kad kas nors nepavyks.
– Gal bent jau teoriškai įmanoma išvengti tokių nelaimių?
– Mes vis dar jauni ir nepatyrę kosminėje programoje. Juk net ir aviacijoje, kur turime daugiau patirties, nutinka negerų dalykų. Nors aviakatastrofos retos, jos vis tiek sulaukia didelio atgarsio. Taigi ir „Shuttle“ erdvėlaivių mokslinės programos vystytojai dirba labai daug, siekdami padaryti šiuos skrydžius saugesnius nei anksčiau.
– Esu skaitęs, kad ir jums kosminių skrydžių metu yra nutikę nemalonių dalykų. Tarkime, leidžiantis jūsų antrosios misijos metu „Discovery“ erdvėlaiviui nutiko incidentas.
– Taip, tiesa, sprogo erdvėlaivio padanga. Leidžiantis Floridoje pūtė šoninis vėjas. Tūpėme ant šiurkštaus tako, – jis specialiai taip suprojektuotas, kad per lietų erdvėlaivis ar lėktuvas nepaslystų. Tačiau nuo trinties ir šoninio vėjo
sukeltų perkrovų, staigiai susidėvėjo padangos ir ratai nebegalėjo tinkamai suktis. Dėl to perkaito stabdžiai. Ratai ėmė tarkuoti grubų betoną, kol vienas galiausiai susprogo. Laimei, tuo metu greitis jau buvo sumažėjęs iki 30 km/val., taigi didelio pavojaus nebuvo.
– Vienas garsiausių šių laikų rusų kosmonautų Sergejus Krikaliovas yra pasakojęs apie papročius, apeigas, atliekamas prieš skrydį. Rusai skrydžio išvakarėse klausosi dainos „Žemė iliuminatoriuje“, žiūri patriotinį filmą „Balta dykumos saulė“, pusiaukelėje į
erdvėlaivį nueina „pas nykštukus“, pakeliui į pakilimo aikštelę nusiauna batus ir nusimauna pirštines. O atsarginis ekipažas simboliškai išgeria po stiklelį degtinės – „kad sektųsi kylantiems į orbitą“. O kokie jūsų papročiai?
– Nepamirškite ir Kinijos taikonautų... (juokiasi). Nustebčiau, jei Amerikos astronautai darytų tą patį, ką rusų kosmonautai. Ypač abejočiau dėl degtinės...
– Tai gal tardavote kokius nors specialius atsisveikinimo žodžius savo šeimai prieš kiekvieną skrydį į kosmosą?
– Ne, specialiai žodžių nerinkdavau. Tačiau dieną prieš kiekvieną skrydį skelbdavome Šeimos dieną. Visi ekipažo nariai su savo šeimos nariais keliaudavo į gražų Floridos paplūdimį netoli pakilimo tako. Visą popietę prie vandenyno praleisdavome tik su savo artimaisiais.
– Nuolat diskutuojama apie astronautų sveikatą. Juk jie patiria didžiules perkrovas. O nesvarumo būklės metu praranda daug kalcio ir kitų gyvybiškai svarbių medžiagų. Ar jūs turėjote sveikatos problemų?
– NASA atlieka specialią sveikatos studiją, tyrimą. Todėl mane kiekvienais metais kviečia į Hjustoną (Teksasas) keturių dienų medicinos tyrimams. Tiria daugybę dalykų, net akių kataraktą. Man medikai ypatingų pastabų neturėjo. Gal dėl to, kad skrydžiai į kosmosą buvo palyginti neilgi, jie truko iki savaitės. Todėl negaliu lygintis su minėtu S.Krikaliovu, kuris orbitoje yra išbuvęs iš viso daugiau nei 800 dienų.
– Kaip tik šiuo metu NASA atlieka labai įdomų eksperimentą: vienas brolis dvynys gyvena Tarptautinėje kosminėje stotyje, o kitas – Žemėje.
Ruošdamiesi ilgos trukmės kosminėms misijoms turime geriau suprasti, kaip kūnas prisitaiko prie gyvenimo atvirame kosmose.
– Taip, tai du identiški dvyniai – Scottas ir Markas Kelly. Jie abu – buvę karo lakūnai. Mokslininkai stebi, kaip broliai keičiasi, gyvendami skirtingoje aplinkoje – Žemėje ir kosmose.
Ruošdamiesi ilgos trukmės kosminėms misijoms turime geriau suprasti, kaip kūnas prisitaiko prie gyvenimo atvirame kosmose. Be to, tokie tyrimai mums padeda geriau suvokti ne tik astronautų, bet ir Žemės žmonių organizmų ypatumus.
– Anksčiau buvo manoma, kad kosminių skrydžių metu pagrindinis dėmesys skiriamas ne moksliniams tyrimams, o informacijos apie priešiškas šalis rinkimui. Ir rusų kosmonauto S.Krikaliovo, ir jūsų klausiu to paties: ar erdvėlaiviai naudojami žvalgybai ir šnipinėjimui?
– Manau, kad yra daugybė kitų žvalgybos naudojamų priemonių, taigi erdvėlaiviai „Shuttle“ tam nebūtini. Nebent erdvėlaivis į orbitą gabena dirbtinį Žemės palydovą, kuris vėliau galėtų rinkti tokią informaciją. Tiesa, kaip jau sakiau, viena iš mano misijų (trečiasis skrydis su „Atlantis“) buvo karinė, pažymėta ženklu „Slaptai“.
– Ar, panašiai kaip rusų kosmonautai, gabendavote į kosmosą gyvūnus ir augalus?
– Taip, ir pačių įvairiausių rūšių. Svarbu ištirti, kaip jie keičiasi kosmose, ypač tie, kurių vegetacijos laikotarpis trumpas. Šios žinios praverčia – juk dabar TKS gyvenantys astronautai valgo ten užaugintą maistą.
– Kalbėdami apie ateities tolimas kosmines keliones, greitį matuojame „šviesos greičiu“. Tai – riba. Tačiau, kaip prognozuoja astronomai, po 4 milijardų metų prasidės Saulės mirties etapas.
Taigi, norint dabartiniu pasiekiamu greičiu perskristi Paukščių Tako galaktiką prireiktų 350 tūkst. metų. Gal mes vis dėlto mąstome ne ta kryptimi, nes tokių greičių žmonijai nepakaks persikelti į tolimas planetas?
– Taip, sutinku su jumis, bet atsakymas yra jau už mano suvokimo ribos. Aš galvoju tik apie skrydžius į Mėnulį. Manau, ten rasime daug labai svarbios informacijos. Juk nuolat kalbame apie atrastus tūkstančius naujų planetų. Galbūt kai kurios iš jų bus tinkamos gyvybei. Man tai yra didžiulis ir visiškai naujas kosmoso, kuriame mes gyvename, supratimas. Ir net nežinau, ką pasakyti apie tuos 350 tūkst. metų, kol perskrisime galaktiką...
– Tačiau ar galėsime jau greitai pasiekti didesnį, nei šviesos, greitį?
– Manau, kad didesnio greičio reikėtų nebent tuo atveju, jei norėtume skristi į Marsą. Iki Mėnulio – tik trys dienos skrydžio. Marsas pasiekiamas per 9 mėnesius. Taigi misija užtruktų 2–3 metus. Be abejo, ekspedicijos trukmė labai sutrumpėtų, jei pasiektume didesnį skrydžio greitį pasitelkdami plazminius ir kitus modernius variklius.
– Daugelis astronautų iš erdvėlaivio pamato visai kitokią Žemę. Pramonės užterštus Sibiro miškus, žemės drebėjimo zonas, mūšio laukus, tirpstančius ledynus.
– Be jokios abejonės, ir aš tai mačiau. Juo labiau kad ta pačia orbita skridau 1983 m. ir dukart 1985 m. Kaskart suprasdavau, kad kosmosas gali pasitarnauti bandant pamatyti ir suvokti, kaip keičiasi mūsų planeta. Tik ne
visuomet galima pasakyti, ar tai vyksta dėl žmogaus veiklos, ar savaime. Iš kosmoso puikiai matyti, ir kaip žmonės naikina Žemę: šiukšlina, teršia, kerta miškus. Visa tai galima paslėpti nuo tų, kurie lieka Žemėje. Bet, pakilus pakankamai aukštai, visa tai puikiai matyti.
Dabar svarbu kaupti šią informaciją, kad paskui galėtume apibendrinti. Ir imtis reikiamų priemonių, jei reikėtų.
– Išėjęs į atsargą ir toliau tęsiate darbus. Toliau bendradarbiaujate su NASA?
– Taip, NASA naudoja labai protingus simuliatorius (treniruoklius), kurie padeda pasiruošti naujiems skrydžiams. Turbūt esate regėję simuliatorius, kurie į visas puses varto astronautą, imituodami skrydžio sąlygas.
Įmonė, kurioje dirbu, tobulina simuliatorius, kurie juda 20 m vertikaliai ir 10 m horizontaliai. Tokie treniruokliai sukuria dar tikroviškesnes sąlygas. Taip pat aprūpiname kompanijas ir „Boeing 747“ simuliatoriumi. Turime ir bepiločių aparatų skrydžių valdymo laboratoriją bei daugybę kitų „protingų“ įrengimų. Aštuonerius metus vadovavau šiai mokslinei grupei, o šiuo metu rūpinuosi rinkodara.
