Tamsias spalvas smėliui suteikia ne tradiciniai Lietuvos smėlio mineralai – kvarcas ir lauko špatas, bet visai kiti – sunkieji mineralai (jų tankis didesnis nei 2,7–2,8 g/cm3). Tai ilmenitas, amfibolas, piroksenas, biotitas, rutilas, cirkonas, magnetitas, leikoksenas ir ypač violetiniai granatai.
„Kai tokio smėlio susikaupia daug, t. y., kai sunkiųjų mineralų koncentracija didelė, tokios vietos ar sankaupos vadinamos sąnašynais. Iš sunkiųjų mineralų sąnašynų galima išgauti alavo, geležies, titano žaliavų“, – priduria geologas.
Suprasti akimirksniu
- Ilmenitas (geležies titano oksidas FeTiO3) – dažniausiai juodos spalvos mineralas, naudojamas dažams gaminti. Įdomu tai, kad pats pigmentas – titano oksidas, gautas iš ilmenito, yra baltas.
- Magnetitas – geležies oksidas, geležies rūda.
- Rutilas – titano oksidas, kaip ir ilmenitas, naudojamas balto pigmento gamybai.
- Cirkonas – metalocirkonio žaliava, naudojama branduolinėje energetikoje.
Pasak V. Minkevičiaus, Lietuvoje sunkiųjų mineralų sąnašynų galima rasti povandeniniame Baltijos jūros šlaite tarp Juodkrantės ir Smiltynės, taip pat tarp Klaipėdos ir Šventosios.
„Bangų mūša ir povandeninės srovės padeda išskalauti smulkesnes daleles, molį ir aleuritą, o likusiame smėlyje sunkesni mineralai lengviau nusėda ir yra sunkiau pernešami (kvarco ir feldšpatų dalelės taip pat pasišalina, nes yra lengvesnės). Taigi jūros srovės ir bangos bėgant laikui surūšiuoja mineralų grūdelius pagal dydį ir sunkį“, – aiškina V. Minkevičius.
Sunkiųjų mineralų sąnašynai buvo pradėti tyrinėti XX a. 7-ajame dešimtmetyje ir tęsėsi iki 9-ojo dešimtmečio. Šiuo metu tokio pobūdžio tyrimai neatliekami.
Taigi Lietuvos smėlio sudėtyje esantys mineralai mums daug atskleidžia apie geologinę praeitį. Jie rodo, kad mūsų teritorijoje vyko sudėtingi dabartinį kraštovaizdį formuoti padėję geologiniai procesai, įskaitant ledynų veiklą ir jūrinių srovių įtaką.
