Kažin ar verta ginčytis, kad erdvėlaiviui branduolinė energija būtų vienas efektyviausių ir paprasčiausių energijos resursų. Branduoliniai elementai (pradedant zondais „Pioneer“, baigiant marsaeigiu „Curiosity“) garantuoja ilgalaikį elektros energijos šaltinį ten, kur naudoti saulės šviesą būtų nepraktiška arba išvis neįmanoma, o degalai ar kitos baterijos sparčiai sektų.
Tiesa, radioizotopų termoelektriniai generatoriai (taip jie yra vadinami) zonduose elektros energijos tiekia tiek, kiek jos pakaktų vienai namų ūkio elektros lemputei. Maža to, tie generatoriai veikia plutonio-238 – itin nestabilaus ir sunkiai gaunamo – izotopo pagrindu.
Laimei, branduolinės inžinerijos burtininkai iš Los Alamoso nacionalinės laboratorijos pasiūlė alternatyvą – urano pagrindu veikiančius branduolinio skilimo reaktorius, kurių išskiriama šiluma paverčiama į elektrą.
Mokslininkai naująjį branduolinį reaktorių netoli Las Vegaso išbandė DUFF (angl. demonstration using flattop fissions) testu. Tai yra pirmas mėginimas nuo 1965 metų JAV viešai pademonstruoti kosminį branduolinį reaktorių.
Reaktoriaus konstrukcija gana paprasta, o šiluma jame išgaunama urano atomų branduolinio skilimo reakcijų metu ir transportuojama į porą Stirlingo variklių. 10 cm skersmens cilindras, sklidinas prisodrinto urano, sudaro reaktoriaus šerdį, kurią vėsina šiluminiai vamzdžiai (jais šilumos energija keliauja į variklius). Stūmoklių neturinčių variklių pajėgumas – 24 vatai elektros energijos.
Tikrasis kosminis reaktorius turės būti gerokai karštesnis ir gebės pagaminti maždaug kilovatą elektros energijos, o šis demonstracinis eksperimentas tik įrodė, kad idėja veikia. Kur kas didesnės galios branduoliniai kosminiai reaktoriai pagamintų tiek elektros energijos, kad ji galėtų patenkinti įvairios erdvėlaivio įrangos poreikius ir leistų NASA naudoti mažiau brangaus ir sunkiai gaunamo plutonio. Neabejojama, kad kada nors patobulinti branduoliniai reaktoriai galėtų tapti ir erdvėlaivių variklių sistemos dalimi.
