„Middle-earth: Shadow of War“ žaidimą nuo visiško nesėkmės gelbėja stiprūs pirmosios dalies žaismo elementai, bet „Middle-earth“, kaip žaidimų serijos, pamatas po antrojo žaidimo gerokai susiūbavo.
Po itin sėkmingo pirmojo žaidimo pasirodymo, kūrėjai paprasčiausiai negalėjo nusikratyti pagrindinių „Shadow of Mordor“ herojų Taliono ir elfų lordo Celebrimboro, bet kadangi jų misija po pirmos dalies buvo baigta, neliko nieko kito, kaip tik sugrąžinti abu herojus atgal į įvykių sūkurį ir pasiųsti nužudyti paties Saurono. Pasirinkta pakankamai banali istorijos kryptis privers susiraukti bet kurį „Žiedų valdovo“ sagos gerbėją. Veikėjai, ypač šalutiniai, atrodo taip, lyg būtų paimti iš B lygio filmo apie viduramžius ir visi lyg susitarę ta pačia dramatiška intonacija pasako bent po vieną banaliausią frazę iš banalių viduramžiškų frazių lobyno.
Naujasis „Monolith Productions“, žaidimas, nors ir didesnis, vienu metu ir laimi, ir pralaimi dėl patrigubėjusio vietovių skaičiaus. Dabar vietovių daugiau, jos įvairesnės, skirtingesnės, tačiau, lyginant su pirmtaku, „Shadow of Mordor“ vietovės buvo labiau išplėtotos, nugludintos ir labiau parengtos tyrinėjimui. „Shadow of War“ taip pat smagu tyrinėti, tačiau šįkart kartais apima jausmas, kad tyrinėji dirbtinai sukurtą pasaulį, kuriam trūksta organiškumo.
