Naujajame tyrime, kurį atliko Readingo universiteto ir Jungtinės Karalystės Ekologijos ir hidrologijos centro mokslininkai, buvo gilinamasi į šią niūrią ekosistemą ir ištirta daugiau kaip 250 „tualeto kriauklių grybelių bendrijų“ universiteto miestelyje.
Universiteto bioinformatiko Soon Gweon vadovaujama tyrėjų grupė surinko mėginius iš tualetų kriauklių nutekamųjų vamzdžių ir vamzdynų 20-yje pastatų pagrindiniame universiteto miestelyje.
Tyrėjai steriliais medvilniniais tamponais rinko mėginius iš nutekamųjų vamzdžių ir vamzdynų, užrašydami išsamią informaciją apie kiekvienos kriauklės savybes, kurios apėmė jos vietą, paskirtį, vonios kambarių lyties ženklinimą ir tai, ar į nutekamąjį vamzdį tekantis vanduo buvo karštas, ar šaltas. Iš mėginių išskirdami DNR, jie naudojo polimerazės grandininės reakcijos (PGR) amplifikavimą ir bioinformacinį apdorojimą, kad padėtų nustatyti kriauklių mikrobinius gyventojus.
Rezultatai parodė pelėsinių grybelių įvairovės džiungles, tarsi mažyčius atogrąžų miškus nutekamuosiuose vamzdžiuose.
Rezultatai parodė pelėsinių grybelių įvairovės džiungles, tarsi mažyčius atogrąžų miškus nutekamuosiuose vamzdžiuose.
Gali atrodyti akivaizdu, kad tokiose drungnose vietose galėtų gyventi mikrobai, tačiau vien grybų buvimas nėra svarbiausia. Tyrėjai teigia, kad šios grybų bendruomenės yra įvairios, tačiau kartu ir neįtikėtinai panašios viena į kitą.
Kriauklėse gyveno 375 grybų gentys – taksonominis rangas aukščiau už rūšis – iš įvairių klasių, eilių ir šeimų. Tyrimo metu nustatyta, kad grybai atstovauja septyniems skirtingiems filams, t. y. taksonominiam rangui, kuris yra žemesnis už karalystę.
Nepaisant didelės biologinės įvairovės kiekvienoje kriauklėje, visų grybų bendrijos pasižymėjo stebėtinai panašiais taksonominiais profiliais, praneša tyrėjai, t. y. grybų sąrašas ir santykis kiekvienoje kriauklėje ir net kiekviename pastate labai nesiskyrė.
Tyrėjai pažymi, kad nėra tikri, kas lemia šį panašumą, tačiau pažymi, kad skirtingų tualetų ir pastatų kriauklių grybų panašumas gali atspindėti „panašų bendruomenės narių naudojimą“.
Visos šios kriauklės daugiausia naudojamos rankoms plauti, o daugelis jomis besinaudojančių asmenų yra iš platesnio universiteto gyventojų rato, kurie, naudodamiesi kriauklėmis, gali susidurti su mikrobais.
„90 proc. laiko praleidžiame patalpose, todėl namuose ir darbo vietose susiduriame su grybeliais“, – sako Gweon.
„Daugumai žmonių tai nėra problema, tačiau tiems, kurių imunitetas nusilpęs, tam tikros grybelių rūšys gali sukelti rimtų infekcijų.“
Tyrimas rodo, kad kriauklių kanalizacija ir vamzdynai yra ne tik tinkamos vietos mikrobams gyventi, bet ir gali būti kai kurių pelėsių, mielių ir kitų grybelių rezervuarai, kuriuose gali veistis ir plisti rūšys, galinčios užkrėsti žmones.
„Nėra didelė staigmena rasti grybų šiltoje ir drėgnoje aplinkoje. Tačiau iki šiol į kriaukles ir vamzdynus nebuvo pažvelgta kaip į galimus šių mikroorganizmų rezervuarus“, – teigia S.Gweon.
„Tai gali būti tikrai svarbus atradimas tiems, kurie stengiasi padėti imuniteto sutrikimų turintiems žmonėms išvengti infekcijų, kurias sukelia kai kurie oportunistiniai patogenai, galintys slypėti kriauklėse, pavyzdžiui, Fusarium.“
S.Gweon ir jo kolegos pastebi, kad kriauklių nutekamieji vamzdžiai ir vamzdžiai yra unikali grybelių buveinė pastatų aplinkoje, nes juose nuolat drėgna, laikini temperatūros pokyčiai, aukštas pH dėl ploviklių ir galimos organinių medžiagų sankaupos.
Tačiau kriauklėse esantys grybai taip pat turi būti atsparūs. Pavyzdžiui, jie susiduria su karšto vandens pliūpsniais, kintančiu rūgštingumu ir maisto prieinamumu. Tyrėjai mano, kad kai kurie grybai gali pasinaudoti muilo sudėtyje esančiais plovikliais kaip anglies turtingu maisto šaltiniu.
Mokslininkai praneša, kad gausiausia ir visur paplitusi naujojo tyrimo metu nustatyta Exophiala gentis – „juodosios mielės“, apimančios sausumos ir vandens rūšis.
„Exophiala rūšys gali būti laikomos oportunistiniais patogenais, sukeliančiais odos ir paviršines infekcijas“, – rašo jie. Jos apskritai gali nekelti didelės rizikos, tačiau „užfiksuota mirtinų sisteminių infekcijų“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Environmental DNA“.
