Pasivaikščiojimas po kūnus
Per eksperimentus Švedijos mokslininkai sugebėjo pergudrauti savanorių pojūčius taip, kad šie jaustųsi persikėlę į kito žmogaus ar net manekeno kūną. Technologijų sukelta iliuzija veikė net ir tada, kai kūnais „apsikeitę“ žmonės atrodė labai skirtingai arba buvo skirtingų lyčių. Per vieną iš eksperimentų ant manekeno galvos mokslininkai pritvirtino dvi kameras, sujungtas su mažais ekranėliais tiesiai prieš tiriamojo akis. Tokiu būdu pastarasis galėjo matyti tai, ką „matė“ manekenas. Pavyzdžiui, tyrėjams palenkus ir savanorio, ir manekeno galvas žemyn, tiriamasis vietoje savo kūno išvydo plastikinį. Tačiau iliuzija prasidėjo tada, kai mokslininkai manekeno ir tiriamojo pilvą vienu metu palietė lazdele. Eksperimento dalyviui matant manekeno pilvą vietoje savojo, tačiau jaučiant lietimą, susidarė stiprus persikėlimo į kitą kūną įspūdis.
Per eksperimentus Švedijos mokslininkai sugebėjo pergudrauti savanorių pojūčius taip, kad šie jaustųsi persikėlę į kito žmogaus ar net manekeno kūną.
Tai parodo, kaip lengva pakeisti tai, kaip smegenys suvokia fizinį „aš“, – sako tyrimui vadovavęs Švedijos medicinos universiteto mokslininkas Henrikas Ehrssonas. – Manipuliuojant pojūčiais, įmanoma sukurti ne tik išėjimo iš kūno, bet ir persikėlimo į kitus kūnus iliuziją“. Vienas iš projekto tikslų buvo sužinoti daugiau apie tai, kaip smegenys formuoja mūsų pojūtį, kad esame savo kūno viduje. Anksčiau mokslininkai spėjo, kad čia labai svarbūs signalai iš raumenų, sąnarių ir odos. Naujieji eksperimentai įrodo, kad manipuliavimo pojūčiais ir judesiais užtenka mus įtikinti, kad esame persikraustę į kitą kūną. Atradimas gali turėti praktinės naudos tobulinant virtualios realybės programas ir robotų technologijas. Žinios taip pat turėtų praversti ir mokslininkams, tiriantiems kūno suvokimo ligas. Manau, jos dar turėtų praversti ir tikintiems astralinėmis kelionėmis: dabar bent jau bus galima tai išbandyti.
Pasimetė 2 mlrd. tonų dujų
Kitų metų sausį NASA planuoja į orbitą iškelti palydovą, gebantį „užuosti“ atmosferoje susikaupusį anglies dvideginį. Misijos tikslas – išsiaiškinti, kaip šios dujos keliauja ir kur jos nusėda Žemėje. „Atskleisime anglies dioksido apytakos modelius, kuriuos niekas anksčiau neįtarė egzistuojant, – teigia misijos „Orbitinė anglies observatorija“ mokslininkas dr. Chipas Milleris. – Prisikasime prie anglies dioksido šaltinių ir pamatysime, kiek jo iš atmosferos sugeria žemė bei vandenynai“. Daug mokslininkų anglies dvideginį, tiksliau – jo perteklių, laiko pagrindine pasaulinio klimato atšilimo priežastimi.
Patekusios į atmosferą, šios dujos sulaiko nuo Žemės atsispindinčius šilumos spindulius, o iškrapštyti jas iš ten nėra priemonių. C. Millerio teigimu, vidutinis anglies dioksido apytakos ciklas tęsiasi apie 300 metų, o maždaug penktadalis atmosferoje susikaupusios anglies ten užsilaiko 10 tūkst. metų ir ilgiau. Didžioji anglies dioksido dalis – apie 97 proc., arba 300 mlrd. tonų per metus – į atmosferą patenka iš natūralių šaltinių: dujas iškvepia gyvūnai, jų taip pat susidaro pūvant augalams, degant miškams, per ugnikalnių išsiveržimus ir kitus gamtos reiškinius. Tuo tarpu žmogaus veikla – transportas, anglies deginimas, žemdirbystė, pramonė ir kt. – tesudaro likusius 3 proc., arba apytiksliai 8 mlrd. tonų anglies dvideginio. „Sudėjus viską, ką žinome apie anglies dvideginio apytakos sistemą, mums trūksta maždaug 2 mlrd. tonų, kurios turėtų būti atmosferoje, – teigia C. Milleris. – Anglies biudžeto subalansavimas yra viena svarbiausių užduočių, kurias mokslininkai dabar stengiasi atlikti“.
