Daugumai žaidėjų „Need for Speed“ (NFS) serija yra brangi. Kiekvienam savaip, tačiau vien jos amžius paprastai nulemia tai, kad viename ar kitame gyvenimo etape kiekvienas žaidėjas yra turėjęs romaną su NFS. Vieni prisimena pirmas keturias dalis, kiti amžiams įstrigę su „Porsche Unleashed“, tretiems tai – neoninis hip-hop‘as.
Paradoksalu tai, kad per visą savo egzistenciją „Need for Speed“ retai kada buvo tuo vieninteliu. Šalia jo mes visada turėjome dar kažką. Kažkokią labiau nurautą arkadą, kažkokį simuliatorių ar ralio žaidimą.
Tačiau net ir netapdamas esminiu žaidimu, šis serialas visuomet buvo šalia ir dauguma mūsų puikiai suvokėm: kokių nesąmonių bepridirbtų kūrėjai, kad ir kiek neskoningų sprendimų pridėtų, žaidimas visuomet pulsuos savo keista identiteto aura. Na panašiai, kaip kokie „Depesche Mode“ – nesvarbu, patinka tau jie ar ne, bet išgirdęs grojamą kūrinį visuomet atpažinsi, kad tai jų darbas. Taigi depešai taip ir liko lengvai atpažįstami, o „Need for Speed“ – nebe... Arba tiesiog mėgindami nusukti nosį nuo susmirdusių norų mes nevalingai žiūrime ne ten, kur reikia.
Žaidime nebėra chuliganiško siužeto, nors jo laukėme pamatę žaidimo logotipą. Žaidimas nesukelia tokio neaprėpiamo erdvės pojūčio, kaip „The Run“, nors šiemet pasiūlytas miestas yra kelis sykius didesnis ir margesnis už pernykštį ir dar kelis buvusius kartu sudėjus. Laukėme panų su mini sijonukais ir nedrįsome pripažinti nuo pirmų akimirkų aiškaus fakto – jų nebus. Nebėra ir garažo, kuris nors ir ribojo teisę turėti viską, bet tuo pat metu leido išsidirbinėti su realiai nieko nekeičiančiu tiuningu, bet mes žaidėjai, mums rūpi procesas ir dabar atrodo, kad jo nebėra.
Kažkas kraipo nosį ir atsainiai purtosi žaidimo tiesiog tėkšdami: „Tai ne „Need for Speed“, o „Burnout“.“ Kažkuria prasme jie teisūs. Pasikeitė kūrėjas, o jo genetinis žemėlapis kiek kitoks.
„Need for Speed“ išties prarado viską, prie ko esame pratę. Viską, kuo mus šėrė ir prie ko mus pratino pastarąjį dešimtmetį. Iš šimtų sintetinių emocijų stipriklių žaidime liko vos vienas kitas elementas, todėl visiškai nenuostabu, kad žaidimas, labai švelniai tariant, atrodo prėskas.
Bet žinot... jei jūs kasdien ir visur naudotumėt druską, po kurio laiko be jos joks produktas nebebūtų skanus. Taip veikia mūsų skonio receptoriai. Tiesą sakant, taip veikia visas mūsų organizmas, taip pat ir smegeninės, už emocijas atsakingos cheminės reakcijos. Ar gali būti taip, kad palaipsniui pratinami prie ne žaidimų, mes nustojome pastebėti žaidimus?
Praleidęs ne ypač įspūdingą valandą su naujuoju „Most Wanted“ supratau – gali. Greičiausiai net ne gali būti, o taip ir yra. Nes jau antroji valanda su žaidimu buvo visiškai kitokia. Emocijos viduje tiesiog virė ir palengva atmintyje iškilo paauglystės prisiminimai, detalės, kurios įkaitintu strypu išdegino smegenyse tris raides: NFS.
Anuomet mane žavėjo daug kas, tačiau labiau už viską – važiavimo pojūčiai. Džiaugsmas savarankiškai, be jokių pagalbinių sistemų, įveikti posūkius ar rasti slaptą pravažiavimą. Muzika, tikras (ne dirbtinis) greičio pojūtis, lenktynių azartas, pralaimėjimo kartėlis. Visi šie dalykai buvo važiavimo dalis, o ne pateikti greta siužeto ir specialiųjų efektų. Kiekviena patirta emocija buvo natūralus produktas, nepaisant to, kad žaidimas net ir tais laikais buvo laikomas arkada atsipalaidavimui. Šių metų „Most Wanted“ grąžina šias emocijas ir dar daugiau... Papasakosiu kaip.
Apsiuostymas
Po valandos ar pusantros tampymosi svetimai atrodančiame mieste pagaliau radau automobilį, kurio valdymas man pasirodė priimtinas. „Most Wanted“ siūlo per 50 automobilių, nuo rankų darbo lenktyninių bolidų iki mažų sunkvežimiukų, nuo papiktintų serijinių automobilių iki klasikinių – visada šiltą emociją sukeliančių „Lancia“, nuo ralio čempionų iki ypač retai net ir žaidimuose sutinkamų superautomobilių.
Žaibiškas posūkis, tunelis, estakada – virš galvos sukdama gracingus piruetus praskrieja „Audi“. Aš nevalingai susikūprinu, išsitiesiu, prikandu liežuvį ir dar įnirtingiau užgulu greičio pedalą.
Kiekvienas automobilis valdomas vis kitaip, bet nepulsiu įrodinėti, kad žaidime egzistuoja autentiškas vairavimo modelis kiekvienam jų. Greičiau jau tų vairavimo modelių yra ketvertas ar penketas, bet jų pakanka, kad pajustum diferencialo, masės ar akceleracijos skirtumus. To pakanka, kad kiekvienas žaidime rastų savo automobilį, kuris ne tik elgsis kaip tikimasi, bet ir gerai atrodys.
Tą akimirką, kai suriksite „Eureka!“, niekas nebekiš nagų prie jūsų pasirinkimo, niekam nereikės, kad jūs atsisakytumėte savo džiaugsmo. Nuo pat pirmos minutės žaidimas duoda visus automobilius ir niekada neverčia naudoti kažkurio vieno iš jų. Galbūt tai galima traktuoti kaip tingėjimą, bet aš čia įžvelgiu kūrėjo pastangas nevaržyti vienintelio malonumo, kuris yra svarbus – važiavimo. O tada...
Pirmyn!
Tada aš nėriau į pirmas pasitaikiusias sprinto lenktynes ir skriejau plentu, aplink regėdamas ne mažiau įspūdingus vaizdus nei žaisdamas „The Run“. Tik šį kartą viskas buvo tikra. Galėjau nerti į bekelę (ir nėriau). Išlaužiau tvorą, išlėkiau ant geležinkelio bėgių, praradau sukibimą, spyriau per stabdžius ir mane tvarkingai „paturėjo“ iki šiol gale vilkęsis „Ford‘as“. Apsisukau, gazas – dugnas, netrukus jau ieškojau būdų jį lenkti, bet bijojau, nes varžybų sukeltose dulkėse matomumas sumažėjo iki metro, o galiniai oponento žibintai tapo vieninteliu orientyru, padedančiu išvengti netikėtai išnyrančių lokomotyvų. Valdomo automobilio įpurškimo sistema dirbo unisonu su mano adrenaliną pumpuojančia nervų sistema.
Apgaulingai galvojau, kad virpuliai nugaroje sukeliami pultelio, bet grįžus į plentą jie niekur nedingo. Žaibiškas posūkis, tunelis, estakada – virš galvos sukdama gracingus piruetus praskrieja „Audi“. Aš nevalingai susikūprinu, išsitiesiu, prikandu liežuvį ir dar įnirtingiau užgulu greičio pedalą.
Natūrali emocijas nešiojanti chemija apsemia smegenis iki kraštų ir kondensuojasi akių obuolių paviršiuje. Vaizdelis liejasi, bet man tai nė motais. Aš greitas ir, po šimts cigarų, garsus. Aršus motoro garsas susiduria su betoniniu tunelio skliautu, sustiprėja ir tampa pasiutęs – dabar jau aš užsivedęs taip, kad nestabdyčiau net ir susidūrimo kaktomuša akivaizdoje. Psichozė baigiasi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo, mes išlekiam iš tunelio, apakinti saulės nevalingai prisimerkiam ir duriam tiesiai į miesto centrą.
Lenktynių ritmas pasikeičia. Vikrūs, bet nerangūs „Jaguar“ mažina greitį ir rengiasi išpuoliui. Miesto gatvėse maksimalus greitis ne rodiklis, tad belieka išnaudoti savo masę ir paprasčiausiai sulaužyti stuburus visiems vikriems (bet trapiems) oponentams. Užverda kautynės, mygtukai jau neužgulami – priešingai, liečiu juos pirštų galiukais.
Staiga iš šalutinio kelio išneria parketinis džipas, akivaizdžiai siekdamas perplėšti mane pusiau. Stabdau, išsisuku, nulekiu į pievą, išvengiu smūgio, bet vėl prarandu kontrolę, bejėgiškai čiuožiu į nuokalnę ir vos palietęs centrinio miesto parko trinkeles lupu rankinį. Ausinėse padangų rauda, ekrane balti dūmai ir tarsi sulėtintam kine besisukantis automobilis, kurį čia pat švelniai apgaubia rusvi vyšnių žiedlapiai.
 |
| Kadras iš „YouTube“/Žaidimas „Need For Speed Most Wanted“ |
Automobilis ir gamta ima suktis romantiškame šokyje, kokius esame matę ne kartą. Kine, reklamose ar iš anksto nufilmuotose „Need for Speed“ žaidimų scenose. Dabar tai nuostabu ir tikra. Tai sukurta ir įgyvendinta žaidime. Kūne pajaučiu šaltą drebulį. Vienas važiavimas, vienas pralaimėjimas, bet emocionaliai jis toks stiprus, kad man dar nė nekirtus finišo linijos prasideda pagirios.
Aš noriu dar. Dar šokių su žiedlapiais, dar nardymo po garsą beprotiškai iškreipiančiais kaminais, dar šuolių per reklaminius skydus, kopimo į kalnus, „saulių“ braižymo paplūdimyje. Dar dešimčių, ką ten – šimtų nuostabių akimirkų, nuostabių vaizdų, kurie sudėti žaidime neturint jokių garantijų, kad kas nors kada nors juos pamatys, išgirs, pajus ir įvertins.
Nejau kažkada iš arkadinių lenktynių norėjau kažko kito?
Kitokios lenktynės
Pagrindinė „Need for Speed: Most Wanted“ problema ir privalumas yra tas, kad tai yra pirmas rimtas ir normalus serijos perkrovimas nuo „Porsche Unleashed“ laikų.
Darbo į žaidimą įdėta labai daug. Lenktynėms skirtas miestas yra milžiniškas ir primena bičių avilį. Varžybos vyksta gatvėse, po jomis, virš jų ir tik žaidėjas sprendžia, kuriuo keliu važiuoti. Tai nėra tiesiog vizualinis sprendimas ar niekam neįdomūs apvažiavimai. Važiavimas kanalizacijomis ar kiekvienos rampos išnaudojimas, siekiant įgauti aukščio pranašumą, yra stilius ir asmeninių iššūkių įveikimas.
Unikalu ir tai, kad miesto išplanavimas žaidžiant tinkle nepasikeičia. Visa, kas duota vienam, duota ir miniai. Šių metų NFS yra savotiškas MMO (interneto žaidimas vaidmenimis – red. past.), paveldėjęs ne vieną savo giminaičio „Need for Speed World“ bruožą. Varžovai tiesiog įmetami į miestą ir daro jame ką nori.
Kartais žaidimas paprašo visų susirinkti varžyboms ir žmonės renkasi, raižo „saules“, daužo vieni kitiems kėbulus ar tiesiog kaitalioja automobilius, mėgindami nuspėti lenktynių tipą. Taip pat kūrėjai nutarė nekurti jokių taisyklių, tad gavus pergalės sąlygas leidžiama viskas. Lenktynės, kautynės ar mėginimas apgauti oponentus gudrumu – viskas toleruojama. Dėl šių priežasčių žaidimas tinkle išbarsto bet kokias varžymosi atsargas. Turiu galvoje tai, kad norint varžytis vis tik reikia kažkokių taisyklių. Reiktų riboti automobilių klases, reiktų bausti už kelio kirtimus ar chamiškas oponentų atakas. Jei šių dalykų nėra, varžybos tampa chaosu. Jei „Most Wanted“ žaidimas tinkle būtų nors kiek rimtesnis, tas chaosas erzintų, nes atrodytų, kad visi tave skriaudžia, bet dabar...
Dabar susidaro įspūdis, kad dauguma žaidėjų išmoko tą chaosą vertinti ir tiesiog juo mėgautis. Aš nesiryžčiau teigti, kad šių metų NFS tinklo režimas yra „ilgai grojantis”, bet tai tikrai vienas geresnių būdų nuleisti garą ir išlieti susikaupusią agresiją ne spaudžiant ginklą, o sukiojant vairą.
„Criterion Games“ ryžtingai perėmė seriją į savo rankas ir, išmetę visą paskutinių kelių metų įdirbį, vietoj jo grąžino žaismą grynoje ir tyroje formoje. Ne visiems tai patiko ir tai natūralu, nes iš serijos jau seniai tikimės ko kito.
Žaidžiant vienatvėje chaoso kur kas mažiau. Kompiuterio valdomi žaidėjai važiuoja agresyviai, bet atsakingai ir gerai. „Most Wanted“ lenktynių mechanika veikiausiai irgi veikia laidynės principu, kai oponentai palaukia atsiliekančių ir magiškai prisiveja labai atitrūkusius, bet tai padaryta gerai. Žaidžiau valandų valandas, tačiau tiek pergalės, tiek pralaimėjimai atrodė vienodai malonūs, varžybos buvo įtemptos, dažniausiai jos vykdavo iki pat finišo linijos ir tai privalu įvertinti. Ypač atsižvelgiant į mieste esančių kliūčių ir klystkelių skaičių.
Tikslas
Varžomasi iš esmės dėl malonumo varžytis arba dėl minimalių bolido patobulinimų. Šiek tiek erzina policijos pritaikymas. Gaudynės užsimezga ir vyksta identiškai, kaip ankstesnėse dalyse, tačiau šių metų žaidime nėra jokių dirbtinių persekiojimo „žudikų“. Vykstant persekiojimui būtina gerokai atitrūkti nuo pareigūnų, jei nori pasislėpti, o iš pakelės pašalinus vandens saugyklas, persekiojimo nenutrauksi tiesiog užversdamas kelią. Ne, dabar turi sprukt, mėtyt pėdas, o kelią jei ir blokuoji, tai nebent pačių pareigūnų automobilių nuolaužomis. Sutinku, kad taip smagiau ir tikroviškiau. Adrenalinas, azartas ir visa kita... Galingi dalykai, jei jų neperdozuoji, o čia perdozuoti nėra sunku.
Pakanka pakelti persekiojimo rodiklius iki trečio lygio ir gali būti tikras – gaudynės truks ne 5, o 25 minutes. Atsižvelgiant į įtampą, laiko pojūčiai išsitempia iki begalybės, o euforiją pakeičia nuovargis, palengva peraugantis į neviltį. Aišku, kartais atsilaikai, nepasiduodi ir vis tik kažkaip pasprunki. Tai sukelia nežemišką pasitenkinimą, bet kur kas dažniau nutari tiesiog numoti ranka ir palaukti, kol tave suims. Tai labai, labai blogas rodiklis bet kokiam žaidimui.
Kiekvienas važiavimas (ar gaudynės) pelno taškus, o pelnyti taškai „atrakina“ naujus oponentus „Labiausiai trokštamų“ dešimtuke, bet iš esmės ši koncepcija triviali. Ne tik dėl visiško siužetinio vakuumo, bet ir dėl to, kad žaidimas automatiškai išsaugo visą informaciją, čia pat ją lygina su draugų pasiekimais, o tai yra nepalyginamai įdomiau nei eilinė istorija apie gerą/blogą „mentą“. Automatinis išsaugojimas greta visų turėtų turtingų savybių dabar yra ir interaktyvus, tad duomenys pateikiami nuolat žaidimo metu, bėgančia eilute ar kaip papildoma informacija ant greičio matuoklių. Tiesą sakant, žaismo, socialinių ir statistinių įrankių vystymas apskritai tampa ypač stipria, išskirtine „Electronic Arts“ puse. Žmonės, dirbę su „Autolog“ ir „Battlelog“, išties verti metinių premijų.
Akivaizdu viena: „Criterion Games“ ryžtingai perėmė seriją į savo rankas ir, išmetę visą paskutinių kelių metų įdirbį, vietoj jo grąžino žaismą grynoje ir tyroje formoje. Ne visiems tai patiko ir tai natūralu, nes iš serijos jau seniai tikimės ko kito, ypač po pernai, kai žaismo buvo nutarta iš vis nenaudoti.
Aš asmeniškai labai džiaugiuosi šiuo perdirbiniu, ir nors jis neturi magiškos traukos, kuri prirakina prie ekrano tol, kol visko nepereini, jis yra kur kas ilgaamžiškesnis nei kelios paskutinės dalys. Nes prie jo vis grįžti. Pusvalandžiui, kitam ir vis atrandi kažką neregėto, nepatirto, naujo. Tai mielas ir malonus „grind‘as“ prabangiame mieste, kuriame karaliauja automobiliai.
Belieka tikėtis, kad tai pamatas, ant kurio ateityje bus atsargiai ir pamatuotai lipdomi serijai būdingi blizgučiai. Faktas, kad antrą kartą tokio žaidimo už naują neprakiši, tad teks grįžti prie skonio stipriklių, bet...
Viską darant su saiku, ant šių metų žaidimo galima „važiuoti“ labai ilgai, tikrai efektingai ir, be abejonės, šlovingai.