Du mumifikuoti jaunikliai, pavadinti Ujanu ir Dina (nes jie buvo rasti šalia Ujandinos upės) žūties metu buvo vos savaitės amžiaus – veikiausiai juos prispaudė įgriuvusios urvo lubos, savo tyrimo ataskaitoje rašė mokslininkai. Ataskaitą jie pristatė 2016 metų Stuburinių paleontologijos bendruomenės suvažiavime. „Jie buvo mirtinai suspausti“, – sakė tyrimo bendraautorė Olga Potapova.
Paskutinis šiuo metu žinomas urvinis liūtas dabartinės Aliaskos teritorijoje gyveno prieš 14 tūkst. metų, sakė O.Potapova. Žinių apie šių gyvūnų raidą nuo jauniklio iki suaugusio individo turima labai nedaug, tad šis atradimas yra labai retas ir svarbus – mokslininkams jis papasakos, kaip šie gyvūnai augo, lyginant juos su šiais laikais gyvenančiais giminaičiais.
Pavyzdžiui, geriau išsilaikęs Ujano kūnas sveria apie 2,8 kg – net maždaug 2,1 kg daugiau nei panašaus amžiaus šiuolaikinio liūto jauniklis, sakė mokslininkė. Tiesa, dėl to, kad liūtų jaunikliai neturi aiškiai išreikštų lyties požymių, mokslininkai negali pasakyti, ar Ujanas ir Dina buvo patinėliai, ar patelės.
Ujano kūnas yra maždaug šiuolaikinės naminės katės dydžio – jo ilgis yra 43 centimetrai. Liūtuko uodega yra maždaug 7,5 cm ilgio (arba apie 20 proc. kūno ilgio) – gerokai trumpesnė, nei šiuolaikinių liūtų, kurių uodegos ilgis prilygsta maždaug 60 proc. kūno ilgio.
Ujano kojos buvo nepakankamai ilgos, kad jis galėtų vaikščioti, bet liūtukas jau veikiausiai galėjo ropoti. Jo kūną dengiantys plaukai buvo maždaug 3 cm ilgio.
Dina ir Ujanas žuvo labai maži – tikriausiai jie dar net atsimerkę nebuvo, sakė O.Potapova. „Dinos abu akių vokai buvo stipriai užmerkti, o Ujano kairė akis buvo užmerkta visiškai, bet dešinė – nežymiai pramerkta“, – teigė tyrimo bendraautorė. Tiesa, sunku pasakyti, ar akytė prasimerkė gyvūnui dar esant gyvam, ar jau po mirties.
Šiuolaikinių liūtų jaunikliai neprasimerkia 2–3 savaites po gimimo, o dar savaitę po atsimerkimo jie mato labai menkai. Tad, įvertinus tai, kad liūtukai žuvo būdami vos savaitės amžiaus, būtų galima daryti prielaidą, kad Ujano akis prasimerkė po mirties.
Šiuolaikiniams liūtukams pieniniai dantys prasikala sulaukus maždaug 3 savaičių, o nuolatiniai pieninius pakeičia maždaug 3 mėnesių amžiuje. Tačiau Ujano ir Dinos kompiuterinės tomografijos rezultatai parodė, kad nors liūtukai buvo bedančiai, po dantenų linija jau kalėsi pieniniai ir iltiniai dantys.
„Spartesnis Ujano dantų vystymasis rodo, kad pieninius dantis jis turėjo pamesti anksčiau, galbūt sulaukęs 2 mėnesių“, – tvirtino tyrimo autoriai.
Tai, kad jie buvo bedančiai, tikriausiai reiškia, kad jie žindė savo motinos pieną. Ujano skrandis buvo tuščias, bet kompiuterinės tomografijos rezultatai leido manyti, kad jis maitinosi likus kelioms valandos iki žūties.
Kartu su urvinių liūtukų, gyvenusių kažkada prieš 29 000 – 57 000 metų, liekanomis, Ujandinos pakrantėse mokslininkai rado maždaug tais pačiais laikais datuojamų kaulų, priklausančių mamutams, stepiniams bizonams, elniams ir vilkams, taip pat dvi dideles rudųjų lokių kaukoles. Tiesa, kaulai surinkti praėjus maždaug metams po liūtukų atradimo, tad visai gali būti, kad jie yra ne iš tos pačios vietos.
Tiesa, kad ir kokia gera atrodytų išorinė liūtukų liekanų būklė, jų DNR yra visiškai suirusi, tad vilties, kad kokie nors Pietų Korėjos mokslininkai sugebės šiuos gyvūnus atkurti klonavimo būdu, nėra, sakė kita tyrimo bendraautorė Beth Shapiro, atstovaujanti Kalifornijos universiteto Santa Kruze Ekologijos ir evoliucinės biologijos fakultetui.
Liūtukų kūnus bendromis pajėgomis tiria Jakutijos mokslų akademija, Kalifornijos universitetas Santa Kruze, Grioningeno universitetas Nyderlanduose.
